Šviečiamàsis ámžius, 17–18 a. Europos kultūrinio sąjūdžio laikotarpis, kai daugelis intelektualų kvietė atmesti prietarus, senuosius tikėjimus, daug valstybės ir Bažnyčios primestų suvaržymų, pertvarkyti visuomenę remiantis moksliniu pažinimu, kritine reiškinių analize, apsikeičiant idėjomis. Sąjūdžio dalyvių pasaulėžiūros svarbiausias bruožas – proto galios išaukštinimas. Požiūrių, privilegijų, įstatymų, valdymo formų senumas nustotas laikyti vertybės kriterijumi, pradėta galvoti, kad tinkamai naudojantis protu galima garantuoti nenutrūkstamą technologinę pažangą, materialinę gerovę, net moralinių vertybių pažangą. Manoma, Šviečiamojo amžiaus terminui atsirasti didelę įtaką turėjo 19 a. 3 dešimtmetyje G. W. F. Hegelio skaitytos filosofijos istorijos ir istorijos filosofijos paskaitos.
Šviečiamojo amžiaus ištakos – Renesanso humanizmas ir reformacija, atgaivinę antikinės kultūros laimėjimus ir panaikinę Katalikų Bažnyčios tiesos monopolį. Švietėjų pirmtakai buvo racionalizmo atstovai R. Descartes’as, G. W. Leibnizas, B. Spinoza, astronomai M. Kopernikas, T. Brahe, G. Galilei. Jie parodė naują būdą pažinti pasaulį: užuot tyrus, ką apie pasaulį pasakė ar parašė kiti (pvz., Biblija, Aristotelis ar Tomas Akvinietis), geriau apie jį sužinoti tiesiogiai iš gamtos, t. y. geriausias žinių šaltinis – asmeniškai atliktas eksperimentas. Didžiausią įtaką amžininkams padarė I. Newtono darbai, jie davė pavyzdį vėlesniems tyrėjams nespėlioti, bet rinkti faktus ir juos analizuoti.
Naujų, racionalių požiūrių pradėta ieškoti daugelyje sričių, ieškojimai tapo savotiška mada, ji labiausiai paplito 18 a. Prancūzijoje. Iš naujo įvertintos žinios apie gamtą, žmogaus prigimtį, visuomenės sanklodą. Atmestas Bažnyčios mokymas apie žmogaus įgimtą nuodėmę. Modernias psichologijos ir etikos teorijas kūręs J. Locke’as manė, kad žmogaus protas nuo gimimo yra švari lenta, kurioje individualų charakterį suformuoja gyvenimiška patirtis, T. Hobbes’as teigė, kad žmogus iš prigimties nėra nei geras, nei blogas, tik visada siekia didžiausio malonumo. Vėlesnėms politikų ir teisininkų kartoms didelę įtaka turėjo Ch. L. de Montesquieu išplėtota politinės valdžios institucijų kritika ir išaiškinimas, kad despotizmo galima išvengti atskiriant įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias. Užsibrėžęs sukaupti visas naujas žinias viename leidinyje D. Diderot, kitų autorių padedamas, 1751–76 leido Enciklopediją (Encyclopédie), kuri tapo svarbiu švietėjų polemikos su oponentais įrankiu. Švietėjų pažiūras platino ir labai išpopuliarėję laikraščiai. Vienu įtakingiausių polemistų tapo Voltaire’as, be gamtamokslinių ir filosofinių traktatų, parašęs istorinių veikalų, iš kurių mokėsi daugelis to laikotarpio istorikų (pvz., markizasde Condorcet, D. Hume’as, E. Gibbonas). Žmogaus prigimties tyrimų srityje originalumu išsiskyrė J.‑J. Rousseau, pabrėžęs asmenybės socialinę prigimtį. Jo veikalai turėjo įtakos vėlesnėms politikos ir švietimo teorijoms, romantizmui.
18 a. daugelio šalių išsilavinusios aukštuomenės kalba buvo prancūzų, todėl švietėjų idėjos greitai plito Amerikos kolonijose (iškiliausi Šviečiamojo amžiaus atstovai: B. Franklinas ir T. Jeffersonas), Škotijoje (D. Hume’as), Italijoje (C. Beccaria). Vokietijoje žymiausiais švietėjais tapo filosofas ir matematikas Ch. Wolffas, dramaturgas G. E. Lessingas ir I. Kantas (daugelio laikomas žymiausiu naujųjų laikų filosofu). Racionalų protą bandyta derinti ir su religija (švietėjai jos neatmetė). Šie eksperimentai atvedė į deizmą, požiūrį, kad žmogus turi įgimtas religines nuostatas arba jas gali įgyti samprotavimais (ne per Bažnyčios mokymą), t. p. ugdė skeptiškumą, ateizmą, materializmą. Naujų idėjų sklaida sulaukė įvairių visuomenės sluoksnių pasipriešinimo, bet 18 a. antroje pusėje švietėjų veikalai iš esmės jau nebuvo cenzūruojami, daugelis žymių filosofų gaudavo valstybines pensijas. Mokslinės pažiūros pasidarė populiarios, jomis sekė daugelio Europos šalių valdovai (pvz., Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis, Šventosios Romos imperijos imperatorius Juozapas II, Rusijos imperatorė Jekaterina II; apšviestasis absoliutizmas), jie skatino švietimo, teisinės sistemos reformas, religinę toleranciją, naikino arba sušvelnino baudžiavą, smerkė vergovę. Platesnio Šviečiamojo amžiaus idėjų įgyvendinimo tikėtasi kilus Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karui.
Dar daugiau vilčių švietėjai siejo su 18 a. pabaigos Prancūzijos revoliucija, bet tikėjimui, kad paprasti žmonės gali sėkmingai valdyti labai pakenkė 1792–94 jakobinų teroras. Šie įvykiai laikomi Šviečiamojo amžiaus pabaiga, bet jo poveikis pasiekė ir 19–20 amžių. Labai susilpnėjo Bažnyčios įtaka. Šviečiamojo amžiaus palikimu galima laikyti daugelio 19 a. Vakarų pasaulio šalių liberalias reformas, daug įtakos politinėms permainoms turėjusią K. Marxo idėjų sistemą, 20 a. didžiąsias ideologijas – liberalizmą ir socializmą, liaudies švietimą ir daug kitų ne tik pozityvių, bet ir neigiamų reiškinių. Vėlesni įvykiai atskleidė, kad Šviečiamojo amžiaus filosofai nepakankamai įvertino žmogaus prigimties iracionaliąją pusę, tradicijų ir autoriteto svarbą visuomenės tvarkai, bet jie parodė geriausią priemonę įvairiems trūkumams įveikti – žiniomis pasikliaujantį racionalų protą.
Šviečiamasis amžius Lietuvoje
Lietuvos gyvenimo tikrovė 17–18 a. buvo pribrendusi Šviečiamojo amžiaus idėjoms. Naują požiūrį subrandino socialinio ir politinio gyvenimo nesėkmės, verčiančios ieškoti išeities. Šviečiamojo amžiaus principus pradėjo įgyvendinti vienuolių ordinai (pirmiausia pijorai), peržiūrėdami savo švietimo sistemą, konservatyvesni buvo dominikonai. Pertvarkyta Vilniaus universitetas ir su juo susijusių kolegijų mokymo programa, 1741 įvestas istorijos mokymas, 1753 Vilniaus universitete įsteigta Astronomijos laboratorija ir Matematikos‑fizikos kabinetas, 1763 – Medicinos kolegija. Reformų siekį labiausiai išreiškė 1773 įsteigta Edukacinė komisija ir 19 a. pirmųjų dešimtmečių Vilniaus universiteto veikla. Žymiausi Lietuvos švietėjai: A. Daugirdas, S. Daukantas, S. B. Jundzilas, J. A. Pabrėža, J. Sniadeckis, M. Valančius.
Vilniaus universiteto astronomijos observatorija (grafika, 19 a., dailininkas S. Januševičius)
Vilniaus universiteto astronomijos observatorija (grafika, 19 a., dailininkas S. Januševičius)
-Apšvieta; -Švietimo amžius