šviesõs difrãkcija, neskaidrių kūnų (ekranų) apgaubtis šviesos spinduliais; šviesos bangų prasiskverbimas į geometrinio šešėlio sritį (bangų difrakcija). Platesne prasme – šviesos banginių savybių raiška perėjimo nuo banginės optikos prie geometrinės (geometrinė optika) ribinėmis sąlygomis (pvz., šviesos sklaida rūko dalelėmis, atvaizdų sukūrimas optinėmis sistemomis) šviesos difrakcija labiausiai pasireiškia staigaus spinduliuotės srauto tankio pokyčio srityse. Šviesos difrakcija, kaip banginis reiškinys, išnyksta riboje λ → 0, tai priklauso nuo šviesos bangos ilgio. Raudona šviesa difraguoja labiau už violetinę, t. y. kai baltoji šviesa suskaidoma į spektrą dėl difrakcijos, spalvų išsidėstymo seka yra priešinga nei šviesą suskaidžius prizme. Toks skirtumas dažnai lemia daugelio gamtos optinių reiškinių priežastis. Šviesos difrakciją aiškina įvairios teorijos: Th. Youngo, A. J. Fresnelio. Fresnelio teorija (Fresnelio zonos) visiškai tenkina praktinius reikalavimus, ypač instrumentinės optikos. Šviesos difrakcija skirstoma į Fresnelio (sferinių bangų), Fraunhoferio (plokščiųjų bangų), difuzinę difrakciją. Šviesos difrakcijos reiškiniai yra vieni sudėtingiausių. Šviesos difrakcija fizikoje yra labai svarbi; ja nusakoma, pvz., ribinės optinių prietaisų galimybės, mikroskopų ir teleskopų skiriamoji geba, rezonatorių kokybė ir kita. Lazerių fizikos plėtra grindžiama naujomis užduotimis ir reiškiniais, susijusiais su šviesos difrakcija (iš dalies koherentinių laukų difrakcija, savaiminė difrakcija netiesinėse optinėse terpėse ir kita).
1333