šviesõs mẽnas, šiuolaikinio vizualiojo meno forma. Kūrinių pagrindinis elementas ir raiškos priemonė – šviesa. Dažniausiai taikoma dirbtinė neoninė šviesa, kartais – ir natūrali, t. p. natūraliai švytinčių medžiagų (metalo, veidrodžių, vandens paviršiaus) atspindžiai. Naudoja žemės meno, kūno meno, environmento, kinetinio meno ir kitų krypčių atstovai. Daugiausia kuriamos tarpdisciplininio meno įvairias formas ir raiškos būdus jungiančios erdvinės instaliacijos pastatų eksterjere (ant sienų projektuojami šviesos grafičiai) arba interjere; instaliacija gali būti derinama su performansu, muzikos kūrinio atlikimu. Manipuliuojant šviesos ryškumu išgaunama trimatės erdvės, judesio, nematerialumo iliuzija, erdvės ir formos naujas santykis, vizualiniai ir taktiliniai efektai. Skulptūrose, objektuose, asambliažuose, tapybos kūriniuose šviesos meno dailininkai dažniausiai naudoja pramoninius objektus ir medžiagas, pasitelkia fotografijos, videotechnologinius efektus. Kūriniai abstraktūs, redukuotų formų, būdinga kaitos, skrydžio, pulsuojančio ritmo vaizdiniai, aliuzijos į šiuolaikinės civilizacijos dinamiką. 20 a. 7 dešimtmečio pradžioje susiklostė iš minimalizmo ir oparto eksperimentų. Žymiausi kūrėjai: S. Antonakosas (1926–2013), Chryssa (1933–2013), D. Flavinas, J. Turrellis, O. Eliassonas, B. Naumanas, L. Moholy-Nagy, M. Raysse’as, grupių Šviesa ir erdvė (Jungtinės Amerikos Valstijos), Zero (Vokietija), GRAV (Prancūzija) nariai. Šviesos meno sukūrė Lietuvos menininkai E. Urbaitytė, V. Tarasovas.
2648