švietmo sociològija, sociologijos šaka, nagrinėjanti švietimo sistemos poveikį visuomenės sanklodai ir socialinių reiškinių poveikį švietimui. Tiria švietimo, kaip socialinio instituto, kaitą, jo poveikį visuomenės raidai, socialinę atskirtį švietimo srityje, mokymo procesą ir mikrosąveikas mokymo įstaigose, mokyklų ir vietinių bendruomenių sąveiką, švietimo politiką ir kita. Makrolygmeniu sociologai tiria, kaip įvairios socialinės sistemos (politika, ekonomika, kultūra ir kita) veikia mokyklų sanklodos įvairovę. Mikrolygmeniu tyrėjai siekia identifikuoti, kaip mokyklų praktika daro poveikį moksleivių (studentų) mokymosi individualiems rezultatams. Leidžiami švietimo sociologijos žurnalai British Journal of Sociology of Education (nuo 1980 Londone), Sociology of Education (nuo 2004 Niujorke).
Švietimo sociologijos ištakų aptinkama 19 a. sociologų veikaluose. É. Durkheimas mokyklų susiformavimą siejo su buržuazijos iškilimu ir individualizmu, pabrėžė dorinio švietimo svarbą. K. Marxas išskyrė mokyklų poveikį kapitalistinei socialinei stratifikacijai. M. Weberis švietimą interpretavo kaip socialinio statuso įgijimo priemonę ir racionalizacijos vieną pagrindinių veiksnių. 1949 W. B. Brookoveris (Jungtinės Amerikos Valstijos) pasiūlė švietimo sociologiją, kaip mokslinę discipliną, aiškiau atskirti nuo ugdymo sociologijos. Jis apibrėžė švietimo sociologiją kaip socialinių procesų ir socialinių dėsningumų švietimo sistemoje mokslinę analizę, kuri žmonių santykius aprašo pasitelkdama hipotezes, susietas su teorija ir patikrinamas tyrimais. Tolesnėje švietimo sociologijos raidoje išskirtinos kelios pagrindinės teorinės kryptys. Anot struktūrinio funkcionalizmo (T. Parsonsas), švietimas garantuoja socialinę tvarką, socializaciją, išmoko esminių įgūdžių, reikalingų visaverčiams visuomenės nariams, ir skirsto žmones pagal jų gebėjimus. Su šia kryptimi siejama žmogiškojo kapitalo teorija teigia, kad investavimas į išsilavinimą didina ir individo produktyvumą, ir bendrą visuomenės ekonominį lygį. Konflikto teorijoje švietimas traktuojamas kaip įteisinantis (legitimuojantis) esamą kapitalistinę socialinę struktūrą (S. Bowlesas, H. Gintisas, Jungtinės Amerikos Valstijos) ir tarnaujantis galingųjų klasių interesams arba kaip erdvė kilti pasipriešinimui esamai kapitalistinei tvarkai (P. Willisas, Didžioji Britanija). Statuso konflikto teorija švietimą apibūdina kaip tam tikrų grupių priemonę galiai įgyti arba išlaikyti (sociologas R. Collinsas, Jungtinės Amerikos Valstijos). Anot socialinės reprodukcijos teorijos, švietimas palaiko esamą visuomenės sanklodą ir tam tikrų socialinių grupių statusą iš kartos į kartą (P. Bourdieu, J.‑C. Passeronas, Prancūzija). Vadinamosios paslėptosios ugdymo programos teoretikai pabrėžia ugdymo mokykloje šalutinį aspektą: per sąveiką mokykloje, ugdymo programų turinį šalia ugdymo oficialios programos palaikoma esama socialinė tvarka ir įtvirtinama socialinė atskirtis (I. Illichius, Austrija). Interpretacinė sociologija tiria mikrosąveikas – kokie mokinių ir mokytojų lūkesčiai formuojasi klasės aplinkoje.
LIETUVOJE dažniausiai nagrinėjama aukštasis mokslas (pavyzdžiui, V. Leonavičiaus ir A. Rutkienės veikalas Aukštojo mokslo sociologija: studijų pasirinkimas ir vertinimas 2010), taip pat socialinė atskirtis švietimo srityje (pavyzdžiui, G. Purvaneckienės lyčių nelygybės tyrimai, L. Žalimienės ir kitų mokslo studija Socialinis teisingumas švietime: teorinė samprata ir praktinis vertinimas 2011).
1280