švilpùkas, dūdà, dūdẽlė, švilpýnė, muzikos instrumentas – švilpukinis aerofonas; meno dirbinys, žaislas. Turi įvairaus pavidalo korpusą, vamzdelį su pūtimo anga ir švilpuko skylute.
Sandara, išgaunami garsai
Lietuvoje nuo seno švilpukai dirbami iš molio (molinukas), medienos (būna gyvulių, paukščių, vamzdelio pavidalo; dažnai dažyti, ornamentuoti), žievės, nendrės, kitų augalų tuščiavidurių stiebų ir paukščių kaulų, plunksnų spaiglio (visi vamzdelio pavidalo), skardos (pypkutės pavidalo), plastiko (nuo 20 a.; gaminami pramoniniu būdu). Būna apie 3–25 cm ilgio, su 2, rečiau su 1 ar 4 skylutėmis pirštams arba be jų. Išgaunami 1 ar keli ryškūs, aukšto registro garsai.
švilpukai (padirbti apie 1948; Lietuvos muzikos ir teatro akademija)
gyvūnų pavidalo švilpukai
Istorija
švilpukais groja „Poringės“ ansambliečiai
Senosiose gyvenvietėse ir piliakalniuose rasta antro tūkstantmečio prieš Kristų ir vėlesnių švilpukų, padirbtų iš paukščių kaulų, su 3–4 skylutėmis pirštams. Seniausi švilpukai, manoma, turėjo maginę, apeiginę, vėliau darbinę (medžioklėje kaip viliokliai), signalinę, žaidybinę, estetinę funkciją. 21 a. 2 dešimtmetyje švilpuką naudoja pareigūnai, tvarkdariai, sporto varžybų teisėjai (dažniausiai švilpuką su šrateliu, kuris sukuria tremolo efektą), medžiotojai, vaikai, folkloro ansambliai, kaimo kapelos. Švilpukais signalizuojama, mėgdžiojami garsai, atliekamos nesudėtingos melodijos, improvizacijos.