švnas (Plumbum), Pb, periodinės elementų sistemos IV A grupės cheminis elementas; sunkusis metalas. Gamtinį šviną sudaro 4 stabilieji izotopai (206Pb, 207Pb ir 208Pb yra galutiniai urano ir torio skilimo produktai). Žinoma 34 dirbtiniai radioaktyvieji izotopai. Melsvai pilkas, lengvalydis, minkštas, plastiškas, labai kalus. Blogai praleidžia šilumą ir elektrą (apie 10 kartų blogiau negu sidabras). Chemiškai inertiškas, atsparus sausame ore, drėgname oksiduojasi (švino oksidai). Švinas nereaguoja su praskiestomis sieros ir druskos rūgštimis, nes ant paviršiaus susidaro mažai tirpus sulfatas PbSO4 ir chloridas PbCl2. Atsparus vandenilio fluoridui, šarmų tirpalams, iš organinių rūgščių švinas reaguoja tik su acto, skruzdžių, citrinų ir vyno rūgštimis. Kaitinamas reaguoja su halogenais. Gamtoje randama apie 80 mineralų, kurių sudėtyje yra švino, svarbiausi galenitas PbS, anglezitas PbSO4 ir cerusitas PbCO3.
Nedideli švino kiekiai yra visuose organizmuose. Patenka jonų pavidalu su maistu, vandeniu, dulkėmis. Žmogaus ir gyvūnų organizmuose švinas sudaro nuolatines sankaupas kauluose (apie 70 % jo kiekio), bet būna ir kepenyse, inkstuose, kraujuje, seilėse, tulžies sekrete, motinos piene. Šalinamas su išmatomis, šlapimu, prakaitu, pro pieno liaukas. Žmonės apsinuodija švinu, kai į organizmą jo kasdien patenka daugiau kaip 2 mg. Švino perteklius gali sukelti mažakraujystę, virškinamojo trakto, kaulų, dantų pakitimus, padidėjusį jaudrumą, skausmus galūnėse. Švinas dažniausiai išgaunamas iš sulfidinių polimetalų rūdų. Daug švino sunaudojama elektros akumuliatorių elektrodams gaminti. Iš švino daroma chemijos pramonės aparatūra, kabelių apvalkalai, šoviniai, šarvai, apsauginiai ekranai nuo radioaktyviosios ir rentgeno spinduliuotės. Didelį praktinį pritaikymą turi švino lydiniai. Švinas buvo žinomas prieš 8–9 tūkst. metų Mesopotamijoje, Egipte, švininiai vandentiekio vamzdžiai buvo naudojami senovės Romoje.
švininiai vandentiekio vamzdžiai (1 a.; Grosvenoro muziejus Chesteryje)
| atominis skaičius | 82 | |
| santykinė atominė masė | 207,2 | |
| elektrinis neigiamumas | 1,87 | |
| išorinių elektronų konfigūracija | 6s26p2 | |
| oksidacijos laipsnis | +2, +4 | |
| izotopai | ||
| stabilieji | 204Pb (1,5 %), 206Pb (23,6 %), 207Pb (22,6 %), 208Pb (52,3 %) | |
| stabiliausi radioaktyvieji | 202Pb (T1/2 5,25·104 m.), 205Pb (T1/2 1,53·107 m.) | |
| kiekis Žemės plutoje | 1,6·10–3 % (masės) | |
| lydymosi temperatūra | 327,50 °C | |
| virimo temperatūra | 1 751 °C | |
| tankis | 11 341,5 kg/m3 | |
| kietumas pagal Brinellį | 25–40 MPa | |
| savitoji elektrinė varža | 20,65·10–8 Ω·m | |
| šilumos laidumo koeficientas | 35,3 W/(m·K) | |
| savitoji šiluminė talpa | 0,129 kJ/(kg·K) | |
| standartinis elektrodo potencialas | ||
| Pb/Pb2+ | –0,126 V | |
| Pb/Pb4+ | 0,80 V | |
3060
2509