švino lydiniai

švno lydinia, lydiniai, kurių pagrindą sudaro švinas. Legiruojami variu, sidabru, geležimi, alavu, stibiu, telūru, kadmiu, natriu, indžiu, ličiu, bariu, arsenu ir kitais elementais. Švino lydiniams būdinga mažas kietumas, žema lydymosi temperatūra, didelis tankis. Turi gerų technologinių ir antifrikcinių savybių. Atsparūs korozijai, mažos koncentracijos sieros, chromo, fosforo, vandenilio fluorido rūgščių tirpalams. Skiriami antifrikciniai, spaustuviniai švino lydiniai ir lydmetaliai. Atskirą grupę sudaro lengvalydžiai švino lydiniai. Antifrikciniai švino lydiniai dar vadinami švininiais babitais. Spaustuviniai švino lydiniai susideda iš 62–84 % švino, 10–25 % stibio, 4–8 % alavo, iki 2–4 % arseno. Iš jų gaminamos spaudos formos. Lydmetaliai susideda iš 34–91 % švino, 3–9 % alavo ir 6 % stibio arba iš 60–80 % švino, 17–40 % alavo ir iki 2,5 % stibio. Lengvalydžiai švino lydiniai susideda iš švino, alavo, bismuto, kadmio; prie jų priskiriamas ir Woodo lydinys. Lengvalydžiai naudojami liejininkystėje – lydiesiems modeliams, elektrotechnikoje – elektriniams saugikliams gaminti. Švino ir telūro lydiniai yra puslaidininkiai, todėl naudojami termoelektriniuose, fotoelektriniuose ir pjezoelektriniuose įrenginiuose. Iš švino lydinių daromos akumuliatorių plokštės, požeminių ir povandeninių kabelių apvalkalai. Švino lydinių lakštais išklojama cheminė aparatūra, elektrolizės vonios, chemijos laboratorijose – nuotekų vamzdžiai.