svočià, lietuvių tradicinių vestuvių veikėja. Ištekėjusi vyresnio amžiaus moteris, dažniausiai nuotakos giminaitė.
Svočia minima jau 16–17 amžiuje Mažosios Lietuvos, nuo 19 amžiaus pradžios plačiai aprašoma Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose. Iki 19 amžiaus pabaigos svočia vestuvėse būdavo su nuometu arba mezginiais, kaspinėliais papuošta kepurėle po skarele. 20 amžiaus pradžioje svočios ženklas – dažniausiai raudona dirbtinė rožė ant krūtinės.
19 amžiuje svočia lydėdavo nuotaką į tuoktuves bažnyčioje ir drauge su jaunikio vyresniuoju pabroliu įvesdindavo jaunąją į vyro šeimą ir ištekėjusių moterų bendriją – nukirpdavo, kai kur išpindavo jai kasas, nuometu arba skarele apgobdavo galvą, vėliau kasų kirpimo ir gobimo papročiams nykstant – nuimdavo, Užnemunėje – ir sudegindavo rūtų vainikėlį. Iki 19 amžiaus vidurio per vestuvininkų vaišes miestelio smuklėje svočia buvo stalo vyriausioji šeimininkė. 19 amžiaus antroje pusėje vietoj tų vaišių imta viešėti svočios namuose (stovynė), kai kada ir pas piršlį, vaišintis svočios karvojumi. 20 amžiaus pradžioje beveik visur šį paprotį pakeitė svočios pietūs, ruošiami vestuvininkams po tuoktuvių sugrįžus pas jaunąją. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, Užnemunėje vestuvėse dalyvaudavo dvi (antroji dažniausiai atstovaudavo jaunojo giminei) ir daugiau svočių. Vakarų Lietuvoje svočios pareigos dažnai sutapdavo su vyriausiosios pamergės (vainiksegės) pareigomis. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje svočia rūpindavosi jaunųjų guldymu.
senovinių vestuvių vaidintojai –vyresnysis svotas ir svočia su karvojumi (fotografas A. Giedraitis, 1934, © Kupiškio etnografijos muziejus)
Per šiuolaikines vestuves dažniausiai svočia su piršliu – santuokos liudininkai ir vestuvių vadovai.
L: I. Čepienė Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai Vilnius 1977.