svyrúojamieji Žẽmės plùtos judesia, epeirogèniniai judesia (gr. ēpeiros – sausuma + genos – kilmė), ilgai trunkantys, lėti, grįžtamieji (pasikartojantys) Žemės plutos tektoniniai judesiai, sukeliantys didelių blokų kilimą arba grimzdimą, jūros regresijas ir transgresijas, dėl kurių keičiasi sausumos ir jūrų plotai. Geosinklinoms būdingas didesnis svyruojamųjų Žemės plutos judėsių greitis, amplitudė ir kontrastingumas, platformose jie daug silpnesni. Ilgainiui išryškėja svyruojamųjų Žemės plutos judėsių pasikartojimo ritmai, kurie sudaro geotektoninius ciklus. Fanerozojaus laikotarpyje skiriami 3 geotektoniniai ciklai: kaledoninis, hercininis ir alpinis.
Dažniausiai ciklo pradžioje vyrauja grimzdimas. Grimstančiose vietose klostosi nuosėdos. Geosinklinose susidaro sinklinos su ypač storu nuosėdų sluoksniu, platformose kartais susidaro sineklizės. Geotektoninio ciklo antroje pusėje vyrauja Žemės plutos kilimas, geosinklinose susiformuoja kalnagūbriai su tarpukalnių įdubomis. Kylant kalnagūbriui, geosinklinos ir platformos sandūroje grimzdimo sritis pasistumia platformos kryptimi – susidaro priekalnių įduba. Kylančiose platformose formuojasi anteklizės. Šiose struktūrinėse formose sluoksniai, uolienų masyvai būna palinkę, kartais susiraukšlėję ir susiskaidę. Horizontaliai slūgsančiuose sluoksniuose kartais išsiskiria fleksūros; joms būdingi staigiau išlenkti, kartais ištempti suplonėję sluoksniai (už fleksūros ribų sluoksniai vėl slūgso horizontaliai). Įtempimo jėgai viršijus atsparumo ribą sluoksniai nutrūksta, susidaro lūžis.
Svyruojamieji Žemės plutos judėsiai būna ir kitokių Žemės plutos deformacijų priežastis; dėl jų poveikio gali susidaryti raukšlės ir sprūdžiai.
1417