svyruõklė, gravitacijos jėgų lauke esantis suvaržytas kietasis kūnas arba materialusis taškas, svyruojantis apie pusiausvyros padėtį. Svyruoklė vadinama fizine, jei bet kokios formos kūno masės pasiskirstymo srities matmenys artimi arba gerokai didesni už nuotolį l nuo pakabinimo ašies iki kūno masės centro. Fizinės svyruoklės svyravimo periodas nepriklauso nuo kampo φ ir reiškiamas lygybe T = 2π(I/mgl)1/2; čia I – kūno inercijos momentas pakabinimo ašies atžvilgiu, m – kūno masė, g – laisvojo kritimo pagreitis, kai nepaisoma pakabinimo ašies trinties ir aplinkos pasipriešinimo, o nuokrypis nuo pusiausvyros padėties yra mažas (φ << π/2). Kūno svyravimas nusakomas kaip matematinės svyruoklės, t. y. kaip m masės materialiojo taško, pakabinto ant l ilgio nesvaraus netampraus siūlo, svyravimas, jei beveik visa kūno masė sutelkta arti masės centro ir tos srities matmenys daug mažesni už l. Svyruojančio materialiojo taško trajektorija priklauso nuo to, kokios krypties greitis suteikiamas materialiajam taškui. Matematinė svyruoklė būna sferinė – taško trajektorija, išsidėsčiusi l spindulio sferos paviršiaus srityje, kurią riboja dvi horizontalios plokštumos; kūginė – taškas juda apskritimu horizontaliojoje plokštumoje, o pakabinimo siūlas brėžia kūgio paviršių; plokščioji – taškas juda apskritimo lanku, esančiu vertikaliojoje plokštumoje, kuri statmena pakabinimo ašiai ir eina per pakabinimo tašką. Plokščiosios svyruoklės svyravimų periodas T = 2π(l/g)1/2, kai nepaisoma pakabinimo ašies trinties ir aplinkos pasipriešinimo, nepriklausomo nuo materialiojo taško masės, o kai nuokrypiai maži – ir nuo kampo. Plokščioji svyruoklė, kurios T = 2 s, vadinama sekundine svyruokle. Svyruoklės savybėmis naudojamasi laikrodžiuose, giroskopuose, išcentrinės jėgos registratoriuose, nustatant laisvojo kritimo pagreitį, kūnų inercijos momentus.
2469
-matematinė svyruoklė