Pervalkos švyturys
švyturỹs, žinomų koordinačių stacionarusis arba plūduriuojantysis įrenginys laivams orientuoti ir laivybos saugumui garantuoti. Turi radiotechninę, akustinę ir hidroakustinę įrangą, optinę šviesos sistemą. Švyturiai pažymėti locijose, šviesos ženklų knygose, jūrlapiuose. Šviesa skleidžiama iš tam tikro aukščio, tam tikru pluoštu, spalva; šviečia nuolat, impulsais ir kitaip. Šviesos šaltinis – dujų išlydžio, impulsinė, kaitrinė ir kitos lempos. Šaltinio skleidžiamą šviesos srautą lęšių ir reflektorių sistema kondensuoja į siaurą pluoštą. Lempų galia apie 1000 W, jos gali šviesti 2000 h. Garso signalai skleidžiami dažniausiai tada, kai blogas matomumas. Švyturio šviesos veikimo tolis iki 50 km, garso ore – iki 15 km, garso vandenyje – iki 28 km, radijo signalų – iki 500 kilometrų. Kiekvieno švyturio išorė, spalvinimas ir signalai skirtingi. Oro navigacijoje švyturiai naudojami aerodromo vietai nustatyti.
T. p. naudojami radijo švyturiai (tarp jų palydoviniai) avarijos vietai nustatyti, judėjimo kurso kontrolei, individualieji – nukentėjusiųjų paieškai. Jūreivystės pradžioje švyturius atstodavo laužai, uždegami ant kranto arba statinio. Vienas iš 7 pasaulio stebuklų buvo 143 m aukščio balto marmuro švyturys, pastatytas Faro saloje Aleksandrijoje (Egiptas) apie 280 m. prieš Kristų.
LIETUVOJE pastatyti 4 jūriniai ir 3 Kuršių marių švyturiai. Seniausiu laikomas Klaipėdos švyturys, pastatytas 1796, atstatytas 1945, perstatytas 1953. Kiti jūriniai švyturiai yra Nidoje, Šventojoje, Juodkrantėje. Kuršių marių švyturiai yra Pervalkoje, Ventės rage ir Uostadvaryje.