Szatmaro sutartis

Szatmáro sutartis (Sãtmaro sutarts), Šventosios Romos imperijos imperatoriui Karoliui VI atstovaujančio generolo J. Pálffy ir Vengrijos kariuomenės vyriausiojo vado S. Károly sutartis, pasirašyta 1711 04 30 Szatmáre (dabar Satu Mare, Rumunija). Sutartis nutraukė Rakocio Ferenco II vadovaujamą 1703–11 kurucų sukilimą prieš Habsburgų valdžią – apie 12 000 sukilėlių jau kitą dieną oficialiai kapituliavo ir prisiekė ištikimybę Habsburgams (sukilimo vadas Rakocis Ferencas II, Szatmáro sutarties pasirašymo metu buvęs Lenkijoje, sutarties nepripažino). Imperatorius Karolis VI, pripažintas Vengrijos karaliumi Karoliu III, įsipareigojo išsaugoti Vengrijos karalystės ir Transilvanijos teritorinį vientisumą, gerbti Vengrijos įstatymus, grąžinti konfiskuotą sukilėlių turtą ir gerbti jų protestantiškąjį tikėjimą (pažadų netesėjo – sukilėlius ištrėmė, jų turtą konfiskavo, ribojo Seimo įtaką, prievarta diegė katalikybę).