Székesfehérvár

Székesfehérvár (Skešfehėrvaras), miestas Vengrijos vidurinėje dalyje, į pietvakarius nuo Budapešto; Fejéro medės centras. 104 600 gyventojų (2012). Geležinkeliai ir plentai į Budapeštą, Nagykanizsą, Grazą (Austrija), plentas į Dunaújvárosą. Juodoji metalurgija (aliuminio lydymas), elektrotechnikos, elektronikos (radijo ir televizijos imtuvų, telekomunikacijos įrangos), tekstilės, avalynės, siuvimo, mezgimo, popieriaus, poligrafijos, chemijos (plastikų, muilo), maisto pramonė, transporto priemonių (Ford markės automobilių), baldų gamyba. Turizmas. Székesfehérváro apylinkėse auginama javai, daržovės, tabakai, vaismedžiai. Miškininkystės aukštoji mokykla. Pramonės mokslinio tyrimo institutas. Teatras. Sakralinio meno, žaislų, aliuminio pramonės ir kiti muziejai, meno galerijos.

Bory pilies Székesfehérváre (1923–59, architektas J. Bory) vidinis kiemas

Architektūra

Šv. Stepono bazilikos fragmentai (11 a., kriptose palaidoti Vengrijos karaliai), gotikinė Šv. Onos koplyčia (15 a. antra pusė), Zichy rūmai (17 a.), katedra (18 a. antra pusė), rotušė (1812, architektas M. Pollackas), vyskupo rūmai (19 a.), Bory pilis (1923–59, architektas J. Bory).

Istorija

Dabartinio Székesfehérváro apylinkėse žmonės gyvena nuo neolito. Romėnai gyvenvietę vadino Alba Regija, apie 5 a. čia pasirodę slavai – Belehradu (Belegradu). 970–1543 Vengrijos sostinė. Steponas I Šventasis įkūrė karalių rezidenciją, pastatė baziliką (iki 1526 joje karūnuoti 43 Vengrijos karaliai, iš jų iki 1540 palaidota 15). 12–15 a. miestas klestėjo, plėtėsi. 1543–1688 valdant Osmanams tapo pasienio tvirtove, sunyko. 1703, valdant Habsburgams, atgavo karališkojo miesto statusą. Po II pasaulinio karo pastačius gamyklų Székesfehérváro gyventojų skaičius išaugo 3 kartus – iki 103 500 (1980).

2271