T ląstẽlės, T limfoctai, limfocitų viena populiacijų, ląstelinio imuniteto komponentas. T ląstelės labai svarbios imuninio atsako reguliacijai. T ląstelės pirmtakai yra hemopoetinės ląstelės, kurios iš kaulų čiulpų migruoja į užkrūčio liauką (lot. thymus; iš to kilo pavadinimas). Subrendusios (naiviosios) T ląstelės savo paviršiuje turi joms būdingų receptorių antigenams. Šių receptorių genai susiformuoja T ląstelės brendimo metu, vykstant DNR rekombinacijai. Yra didelė įvairovė naiviųjų T ląstelių, kurios turi nevienodo specifiškumo receptorių, todėl gali atpažinti skirtingus antigenus. Po aktyvacijos antigenu naiviosios T ląstelės virsta efektorinėmis ląstelėmis (efektoriais), kurios atlieka tam tikras funkcijas. Pagal receptorių struktūrą ir funkcijas T ląstelės skirstomos į αβ T ląsteles (įgytojo imuniteto dalis) ir γδ T ląsteles (įgimtojo imuniteto dalis), pastarųjų įvairovė yra daug mažesnė, joms nėra būdingas imuninės atminties fenomenas. Yra 2 didelės αβ T ląstelių populiacijos – CD4+ ir CD8+ T ląstelės, kurios dar skirstomos į subpopuliacijas. Po aktyvacijos antigenu CD4+ ląstelės virsta T ląstelėmis pagalbininkėmis, kurios aktyvina arba slopina kitų ląstelių funkcijas, o CD8+ ląstelės virsta citotoksinėmis T ląstelėmis, kurios naikina infekuotas, pakitusias arba svetimas ląsteles. T ląstelių aktyvacijai būtina sąveika su antigenus pateikiančiosiomis ląstelėmis, nes T ląstelių receptoriai atpažįsta antigenus (peptidus), pateiktus didžiojo audinių dermės komplekso (MHC; audinių suderinamumo komplekso) molekulėse. CD4+ T ląstelės atpažįsta antigenus, pateiktus MHC II klasės molekulėse, kurias turi makrofagai, dendritinės ląstelės, B ląstelės. CD8+ T ląstelės atpažįsta antigenus, pateiktus MHC I klasės molekulėse, esančiose visose branduolį turinčiose ląstelėse. Virtusios efektoriais T ląstelės atlieka įvairias funkcijas: gamina citokinus, aktyvina makrofagus, skatina B ląsteles gaminti antikūnus, slopina kitų ląstelių veiklą.
774