tabala, lietuvių muzikos instrumentas – mušamasis idiofonas.
Sandara
Tradicinius tabalus sudaro skirtingų matmenų ir garso aukščio 1, 2 ar 3 klevo arba uosio lentos (jų ilgis 50–150 cm, plotis 15–25 cm, storis 3–4 cm), horizontaliai pakabintos ūkio pastatų, pirties, kapinių ar pakelės koplyčių, vartų pastogėje, palaukėse tarp 2 stulpų arba medyje. Mušama 2 lazdomis. Garsas skardus, sausas, trumpas.
Istorija
Iki 20 a. pirmospusės buvo naudojamai kaip signalinis (kviečiama į darbus, sueigas, pirtį, maldoms, pranešama apie mirtį ir laidotuves, gaisrą, kitas nelaimes), apeiginis (mušdavo per vestuvių, Kalėdų ir Naujųjų metų, patalkių apeigas), pramoginis (pritardavo šokiams kieme) instrumentas. Tabalus pirmąkart paminėjo P. Ruigys (1747), aprašė J. A. Pabrėža (1818), S. Daukantas (1845), M. Valančius (1866), J. Švedas (1952), ištyrė G. Vilys (21 a. pradžioje). Nuo 1978 A. K. Karaška rekonstravo tradicinius tabalus folkloro ansambliams ir muziejams. Nuo 20 a. antros pusės kai kurie folkloro ansambliai naudoja tradicinius, liaudies instrumentų orkestrai ir ansambliai – ksilofono tipo P. Kupčiko (1966, 1980), A. Butkaus (1984) modifikuotus tabalus. Į tabalus panašių instrumentų turi ir kitos tautos.
1352