tabernakulis (auksakalys G. F. Klessingas, sidabras, varis, 18 a. pradžia, Vilniaus katedra)
tabernãkulis (lot. tabernaculum – palapinė), katalikų bažnyčioje – dėžutė (dažniausiai spintelės, koplytėlės, šventovės arba bokštelio formos) su užrakinamomis durelėmis pašventintam Švenčiausiajam Sakramentui laikyti. Daroma iš medžio, tauriųjų metalų, dramblio kaulo, vidus auksuojamas arba išmušamas šilku ar aksomu. Išorė drožinėjama, puošiama architektūriniais ir skulptūriniais ornamentais, polichromija, brangakmeniais. Priešais tabernakulį, kuriame yra Švenčiausiasis Sakramentas, kabinamas (kartais statomas) amžinosios ugnies žibintas. Tabernakulis įrengiamas asmeninei maldai tinkamoje bažnyčios vietoje ant atskiro pagrindo (kartais ant didžiojo altoriaus), didesnėse bažnyčiose – Švenčiausiojo Sakramento koplyčioje; iki Vatikano II susirinkimo (1962–65) statytas altoriaus (dažniausiai didžiojo) mensos viduryje. Tabenakulis atsirado 15–16 amžiuje.
tabernakulis (auksakalys G. F. Klessingas, sidabras, varis, 18 a. pradžia, Vilniaus katedra)