tabu

tabù (polineziečių kalba tapu – pašventintas), griežtas draudimas atlikti tam tikrus veiksmus, kontaktuoti su tam tikrais daiktais, vietomis (pavyzdžiui, laidojimo), asmenimis ar gyvūnais, kalbėti apie juos; patys to draudimo objektai. Draudimu dažniausiai siekiama apsisaugoti nuo draudžiamo objekto kenksmingo poveikio arba apsaugoti objektą nuo pakenkimo jam. Tikima, kad už tabu pažeidimą baudžia antgamtinės jėgos (ligomis, nesėkme, mirtimi). 18 amžiaus pabaigoje Polinezijos salose pirmasis tabu užfiksavo ir terminą pavartojo Dž. Kukas. Manoma, iš pradžių tabu buvo priemonė reguliuoti socialinius santykius (gamybos, vartojimo, lytinio gyvenimo), vėliau įgijo religinę prasmę. Tabu dažniausiai siejama su Polinezijos tautomis, bet reiškinių su tabu požymiais turi visos pasaulio kultūros; kai kurie draudimai – kraujomaišos, tėvažudystės – būdingi beveik visoms tautoms. Dalis tabu reiškiasi įstatymais, moralės normomis. Su verbalinės magijos galia siejami tabu neminėti Dievo vardo be reikalo, velnio ar demonų vardų; indoeuropiečių kalbotyroje verbaliniais tabu aiškinami kai kurių žvėrių pavadinimų keitimai. Tabu žodžiai yra pakeičiami kitais arba įvairiai iškraipomi, pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodis gyvatė atsirado vietoj tabu drausto tarmėse dar vartojamo paveldėtinio gyvatės pavadinimo angis. Socialinėje psichologijoje tabu terminu kartais apibūdinami kurios nors socialinės grupės nerašyti draudimai arba visos visuomenės socialinės normos ir draudimai, už kurių nesilaikymą griežtai baudžiama.