tabulatūrà (vok. Tabulatur < lot. tabula – lenta), instrumentinės muzikos notacijos sistema, 14–18 a. vartota Europoje.
Bruožai, tipai
Muzikos garsai užrašyti raidėmis, skaitmenimis ar kitais ženklais. Tabulatūra pritaikyta tam tikro instrumento sandarai ir muzikavimo ypatumams; joje dažniausiai vienu ženklu pažymėtas garsas, kitu – garso trukmė. Plačiausiai vartotos klavišinių, liutnios ir pučiamųjų tabulatūros. Būta kelių tipų tabulatūrų (ispanų, italų, prancūzų, vokiečių). Skyrėsi tabulatūras sudarančių elementų rašymo būdas. Daugelį tabulatūrų ilgainiui išstūmė natų sistema penklinėse.
1571
Tabulatūros Lietuvoje
Lietuvoje tabulatūros žinomos nuo 15 a. pradžios, kai 1408 Vokiečių ordino magistras Ulrichas von Jungingenas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kunigaikščio Vytauto žmonai Onai padovanojo klavikordą ir vargonus (portatyvą). 16 a. pradžioje tabulatūrą vartojo Vilniaus vokiečių liuteronų bendruomenė. Nuo 16 a. vidurio plito liutnios tabulatūros. Prancūziškąją tabulatūrą vartojo Žygimanto Augusto rūmų kompozitorius V. Bakfarkas. Peplino tabulatūroje, apie 1620–40 sudarytoje cistersų vienuolyne Pepline (Lenkija), buvo užrašyta kelios dešimtys LDK kanclerio L. Sapiegos rūmų kompozitoriaus G. B. Cocciolos kūrinių. Yra užrašyti (naująja vokiškąja notacija) ir keli LDK kanclerio A. S. Radvilos rūmų kompozitoriaus ir vargonininko A. Rohaczewskio kūriniai. Išliko 17 a. pirmoje pusėje Lietuvoje dirbusių vargonininkų sudarytos tabulatūros (vadinamosios Kražių ir Sapiegų tabulatūros, rašytos itališka tabulatūrine notacija). Baigiantis II pasauliniam karui iš Rytų Prūsijos į Vilnių buvo atvežtos 17 a. pradžios vargonų ir liutnios tabulatūros (saugomos Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje). Dabar jos žinomos kaip Braunsbergo ir Karaliaučiaus tabulatūros.
L: J. Trilupaitienė Liber tabulatura / Menotyra 1995 nr. 1; Muzikos kalba. Viduramžiai, renesansas d. 1 / sud. G. Daunoravičienė Vilnius 2003; Klavyrinė XVII amžiaus Lietuvos muzika / parengė J. Trilupaitienė Vilnius 2004; R. Rastall The Notation of Western Music London 1983; I. Barsova Očerki po istorii partiturnoj notacii (XVI–pervaja polovina XVII veka) Мoskva 1997.
1678