Tãcitas, Pùblijus Kornèlijus Tãcitas (Publius Cornelius Tacitus) apie 54–57 apie 117–120, senovės romėnų istorikas, rašytojas. Kilęs veikiausiai iš Narbono Galijos (pasak kitų – Umbrijos) raitelių giminės. Jaunystėje garsėjo oratoriaus gebėjimais. 77 vedė Agrikolos dukterį. Apie 81 kvestorius, 88 pretorius, 97 konsulas sufektas, 112–113 Azijos provincijos prokonsulas. Svarbiausi veikalai: Istorija (Historia, tikriausiai 14 knygų, parašyta 105–111; apie 69–96 m. Romos, iš dalies ir viso pasaulio, įvykius; išliko 1–4 knyga ir 5 knygos pradžia), Analai (Annales, 16 knygų, manoma, nebaigti; apie 14–68 m. Romos istorijos įvykius; išliko 1–4 ir 12–16 knyga, 5, 6 ir 11 knygos – tik fragmentai; lietuvių kalba 2005). Kiti kūriniai: Julijaus Agrikolos gyvenimas (De vita Iulii Agricola, parašytas 97–98), etnografinis traktatas Germanija (Germania, parašytas 98; pirmą kartą minimos ir aprašomos prie Svebų, t. y. Baltijos, jūros gyvenančios aisčių gentys, lotyniškai Aestiorum gentes, kurios tapatinamos su baltais), Dialogas apie oratorius (Dialogus de oratoribus, parašytas 117, analizuojamos retorikos meno nuosmukio imperijos laikais priežastys; lietuvių kalba 1991). Būdingas objektyvus (Analuose minimas moto: lotynų kalba sine ira et studio, lietuviškai be pykčio ir šališkumo), bet gyvas pasakojimas. Imperiją laikė neišvengiamu Romos valstybės raidos etapu, manė, kad žmonijos istoriją lemia asmenybių, pirmiausia imperatorių, valia ir poelgiai.
R: Rinktiniai raštai Vilnius 1972.