Kantor Tadeusz (Tadeušas Kántoras) 1915 04 06Wielopole Skrzyńskie (prie Krokuvos) 1990 12 08Krokuva, lenkų režisierius, dailininkas, scenografas, meno teoretikas. 1939 Krokuvos dailės akademijoje baigė tapybą ir scenografiją. 1942 (su kitais) įsteigė ir vadovavo pogrindiniam Nepriklausomam teatrui (veikė iki 1944, vaidinta privačiuose butuose), režisavo spektaklių (J. Słowackio Baliadina 1943, S. Wyspiańskio Odisėjo sugrįžimas 1944). 1955 Krokuvoje įkūrė (su M. Jarema) eksperimentinį teatrą Cricot 2, pastatė S. I. Witkiewicziaus pjeses Drumzlės (1956), Mažame dvarelyje (1961), Beprotis ir vienuolė (1963), Vandens višta (1967). Spektakliuose neigė literatūrinio teatro tradicijas, ieškojo naujojo daiktiškumo (daiktą scenoje traktavo ne kaip rekvizito dalį, bet prilygino aktoriui). Teatre dažniausiai kurdavo į hepeningą panašų vyksmą, pats dalyvaudavo spektakliuose atlikdamas žiūrovų salės ir spektaklio veiksmo tarpininko funkciją.
Tadeusz Kantor
T. Kantor. Teatro Cricot 2 spektaklio Mirusi klasė scena (1978; Tarptautinis teatro tyrimų centras Milane)
Tapyboje nuo 1944 ryšku kubizmo (Kompozicija 1944), nuo 1947 – siurrealizmo (Metaforiškas paveikslas II 1950), nuo 1955 – informel (Oahu, Ramamaganga, abu 1957) dailės įtaka. 1945–61 dirbo scenografu Senajame ir J. Słowackio teatruose Krokuvoje (W. Shakespeare’o Hamletas 1956, E. Ionesco Raganosis 1961). 1948–49 ir 1967–69 dėstė Krokuvos dailės akademijoje. 1948 surengė (su kitais) pirmąją po II pasaulinio karo Lenkijos šiuolaikinio meno parodą. Įkūrė (su kitais) Jaunųjų menininkų (1945), Krokuvos dailininkų (1957) grupuotes. Nuo 7 dešimtmečio kūrė vadinamuosius ambaliažus (į popierių, drobę, kitas medžiagas suvyniotus objektus ir žmones; Emballage-voyageur 1966, Emballage 1967), asambliažus (Skėtis ir Nematomasis 1973), hepeningus (Cricotage 1965 – pirmasis hepeningas Lenkijoje, Anatomijos paskaita pagal Rembrandtą, Hommage à Maria Jarema, abu 1968), performansus (Meilės ir mirties mašina 1987).
Nuo 8 dešimtmečio propagavo vadinamąjį mirties teatrą, jo spektakliuose Mirusi klasė (1975), Wielopole, Wielopole (1980), Teišnyksta artistai (1985), Jau niekada čia nebegrįšiu (1988), Šiandien mano gimtadienis (1991) ryšku menininko asmeninio likimo ir pasaulio istorijos susidūrimo temos, teatro priemonėmis parodomi atminties veikimo principai; be aktorių, veikia ir lėlės.
Paskutiniais gyvenimo metais T. Kantoras grįžo prie tapybos (paveikslų ciklas Toliau nebėra kur 1987–88). Dalyvavo tapybos parodose įvairiuose Lenkijos miestuose, Niujorke, Paryžiuje, Londone, Kasselyje (Documenta 2 1959), Venecijos (1960) ir San Paulo (1967) bienalėse.
Parašė teorinių manifestų (Informel 1961, Nulinis teatras 1963, Įvykių teatras 1967, Mirties teatras 1975), straipsnių apie dailę ir teatrą (2000–05 išleisti 3 t. raštų).
Prancūzijos Garbės legiono kryžius (1985), Vokietijos didysis kryžius Už nuopelnus (1990).
Nuo 1981 Krokuvoje veikia T. Kantoro meno dokumentacijos centras Cricoteka.
L: W. Borowski Tadeusz Kantor Warszawa 1982; J. Kłossowicz Tadeusz Kantor. Teatr Warszawa 1991; K. Pleśniarowicz Kantor: Artysta końca wieku Wrocław 1997.