Tadžkijos dail
Dailė iki 20 amžiaus
Išliko mezolito arba ankstyvojo neolito uolų tapybos (Šachtų grota, Rytų Pamyras). Šeštame–trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų plito vėlyvojo neolito Gisaro kultūra. Bronzos amžiuje šalies šiaurinėje dalyje lipdyta ir nesudėtingais spaustais bei raižytais geometriniais raštais dekoruota keramika, gaminti papuošalai, pietinės dalies (Vachšo, Pskento slėniai) kapavietėse rasta molinių skulptūrėlių, lipdytų ir žiestų, angobais puoštų indų, bronzinių ginklų, veidrodžių. Klajokliai sakai paliko meistriškų metalo dirbinių (7–5 a. pr. Kr. bronziniai katilai su reljefiniu dekoru, kiti dirbiniai iš Pamyro pilkapių), auksinių ir sidabrinių papuošalų.
6–4 a. pr. Kr. Tadžikija buvo Achaimenidų valstybės dalis; mene tęstos Mesopotamijos tradicijos, itin ryškios Baktrijos (į ją įėjo Tadžikijos žemės) dailiuosiuose amatuose, labiausiai auksakalystėje (Amudarjos lobis, 4–2 a. prieš Kristų). Graikų‑baktrų karalystės ir Kušanų karalystės laikotarpio dailėje susiliejo helenistinės ir vietinės tradicijos, sukurta dekoratyvinės skulptūros, metalo dirbinių (smulkioji plastika, papuošalai), keramikos (statulėlės su vietinio tipažo bruožais, žiesti indai), audinių.
Ankstyvųjų viduramžių (5–8 a.) Tadžikijos dailė – tai Sogdo, Ustrušanos ir Tocharistano kultūrų visuma. Klostėsi vietiniai stiliai, kuriuose pynėsi helenistinės, Kušanų karalystės, Persijos, Šiaurės Indijos tradicijos. Valdovų, kilmingųjų rūmai, sakraliniai pastatai Pandžakente, Šachristane dekoruoti tapyba, medžio drožyba, molio lipdiniais, polichromuotomis statulomis ir horeljefais. Budistų vienuolyną Adžin‑Tepe puošusiose Budos ir budistų panteono skulptūrose ryšku Gandharos skulptūros mokyklos ir Guptų mokyklos įtaka. Pandžakento ir Šachristano tapyba klijiniais dažais ant tinko ir alebastro stilistiškai artima Šiaurės Indijos sienų tapybai – dekoratyvūs daugiafigūriai siužetai komponuoti juostomis, būdinga linijinė perspektyva, figūrų minkšta modeliuotė. Ustrušanos sienų tapyba tikslesnio linijinio piešinio, prislopinto melsvo kolorito.
Po arabų užkariavimo klostėsi islamo menas. Ankstyvųjų viduramžių tradicijas pakeitė ornamentinės kompozicijos (geometriniai ir augaliniai raštai, kufiškieji įrašai), figūriniai vaizdai tapo jų dalimi. 14 a. pabaigoje–15 a. klestėjusi monumentalioji architektūra puošta spalvingomis glazūruotomis plytelėmis, raižytu alebastru, medžio drožiniais. 15–18 a. klestėjo miniatiūra.
12 a. ištobulinta keramika buvo meistriškai ištapoma antglazūriniais ir poglazūriniais raštais. Metalo dirbiniuose (grakštūs bronziniai ąsočiai, dubenys, padėklai, juvelyrika) ir audiniuose ilgai tęstos Sogdo ir Sasanidų laikotarpio tradicijos. Taikomoji dailė klestėjo Timūridų laikotarpiu (14 a. pabaiga–16 a. pradžia). Iš balto fajanso žiesti indai tapyti poglazūriniais mėlynais kobalto raštais, gaminti odos ir stiklo dirbiniai, papuošalai, dekoruoti kalstymu, prilituotomis smulkiomis detalėmis, pusbrangiais akmenimis.
18–19 a. metalo dirbiniuose, keramikoje, tekstilėje vietinės tradicijos pynėsi su Rytų šalių. Šalies šiaurinėje dalyje – Chudžande, Istaravšane, Isfaroje – rūmų, sakralinių pastatų, gyvenamųjų namų sienos ir lubos ištisai dengtos raižytu ar tempera ištapytu ir auksuotu alebastru, medžio drožiniais. Šio regiono keramikai būdinga žaliai mėlynas ir gelsvai rudas poglazūrinis dekoras su augaliniais motyvais. Šalies pietinėje dalyje (Karatagas, Darbazas) lipdyta archajinių formų keramika neglazūruota, dekoruota angobais. Moterų papuošalai daugiausia gaminti iš sidabro ir elektrumo (šiaurinėje dalyje – iš aukso), naudota įvairi technika (liejyba, kalstymas, granuliavimas, filigranas, juodinimas), dekoruota brangiais ir pusbrangiais akmenimis. Austi lygaus paviršiaus ir rištiniai kilimai, šilkiniai, kiti audiniai. Tekstilės centras Chudžandas itin garsėjo moterų tautiniams drabužiams skirtais raštuotais abr (tadž. debesis) audiniais. Tadžikai nuo seno siuvinėjo drabužius, aksesuarus (tiubeteikas, kita), dekoratyvinius audinius. Ypač paplito siuvinėti kilimai su stilizuotais augaliniais motyvais.
20 amžiaus–21 amžiaus pradžios dailė
1924 Tadžikijai tapus SSRS dalimi, meno centras iš pradžių buvo Samarkandas (dabartinė Uzbekija), 1929 atsiskyrus nuo Uzbekijos ir tapus SSRS respublika – sostinė Dušanbė. Dailėje reiškėsi kubizmas, ekspresionizmas, primityvizmas; 4 dešimtmetyje šios kryptys uždraustos. Siekta diegti socialistinio realizmo metodą. 1944 įkurta Tadžikijos dailininkų sąjunga. Šalyje kūrė rusai J. Burcevas (1894–1942), G. Timkovas (1904–42), P. Falbovas (1906–67), A. Kamelinas (1910–78) ir vietiniai tapytojai J. Barotbekovas (1890–1969), M. Olimovas (Alimov, 1891–1971), A. Ašurovas (1904–77), M. Hošmuchamedovas (1912–86). Per II pasaulinį karą plėtota agitacinė grafika, karikatūra.
Atšilimo laikotarpiu tapyboje vyravo realistinės tendencijos su postimpresionistine stilizacija (A. Kamelinas, P. Falbovas, I. Lisikovas, 1927–86, Z. Habilbullojevas, g. 1932, A. Rachimovas, g. 1933, R. Abdurašidovas, g. 1935). Skulpūroje buvo populiari realistinė raiška su neoklasicistinėmis tendencijomis (J. Tatarinova, 1897–1987, K. Žumagazino, G. Čeredničenko, abu g. 1929, O. Achunovas, g. 1936). Intensyviai plėtota grafika – estampai, taikomoji (ir knygų) grafika (K. Turenko, 1926–2002, S. Višnepolskis, g. 1927). 8–9 dešimtmetyje SSRS (tarp jų – Baltijos šalių) dailės mokyklas baigę jauni menininkai kūrė įvairesnės stilistikos dailę; M. Bechnazarovas (g. 1943), S. Šarifovas, S. Kurbonovas (abu g. 1946), Z. Sabirovas, R. Safarovas (abu g. 1951) tapė ekspresyvius, postimpresionistinės stilistikos, ryškaus kolorito paveikslus.
I. Abdurachmanov. Natiurmortas su melionais (akvarelė, 1964, Behzado dailės muziejus Dušanbėje)
Sukurta paminklų miestų aikštėms: rašytojo Aini (1956, skulptorė J. Tatarinova), poeto Rūdaki (1964, skulptorius F. H. Əbdürrəhmanovas, 1915–71), Ibn Sinos (Avicenos, 1980, skulptorius O. H. Eldarovas, g. 1927; visi Dušanbėje). 6–8 dešimtmečio architektūra dekoruota monumentaliąja tapyba, drožinėtu medžiu, keramika, tekstile (M. Olimovo drožiniai arbatinei Rochat Dušanbėje, 1958–59).
Tadžikijos šiuolaikinio meno raidą pristabdė 20 a. 10 dešimtmetyje vykęs pilietinis karas. Menas atgijo 21 a. pradžioje. 2001 Dušanbėje įkurtas įvairių sričių menininkus telkiantis kultūros centras Bactria. Kuriama įvairios stilistikos dailė: remiamasi realistine tradicija (A. Miršakaras, g. 1961, D. Kadirovas, g. 1980, O. Šarifi, g. 1986), plėtojama su tradicine kultūra sąsajas išlaikanti šiuolaikinė raiška, populiarios postimpresionizmo (B. Odinajevas, g. 1951), abstrakcionizmo (A. Muchamadijevas, g. 1943), simbolistinės (F. Chodžajevas, g. 1960) tendencijos, miniatiūrų stilistika (S. Šarifi, g. 1958). Dušanbėje pastatytas Ismailo Samani monumentas (2001, skulptorius I. Rustamovas). 2006 surengta pirmoji šiuolaikinio meno paroda Paralelė.
L: Očerki o chudožnikach Tadžikistana Dušanbe 1975; L. Ajni Izobrazitel′noe iskusstvo Tadžikskoj SSR Moskva 1990; G. Ligabue, S. Salvatori Bactria: An Ancient Oasis Civilization from the Sands of Afghanistan Venice 1995; H. Zarifi Tajik Arts and Crafts: through the Centuries Dushanbe 2010, L’Héritage Fabuleux des Tadjiks / The Tajik Golden Heritage Bruxelles 2012; M. Ašfari Tadžikskaja miniatjura. Bucharskaja škola XVI–XVII vekov Dušanbe 2011.
2972
Tadžikijos kultūra
Tadžikijos konstitucinė santvarka
Tadžikijos partijos ir profsąjungos
Tadžikijos ginkluotosios pajėgos