Tadžkijos istòrija
Senovės laikai
Žmonės dabartinės Tadžikijos teritorijoje apsigyveno daugiau kaip prieš 500 000 metų. Septintame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų pietuose buvo paplitusi neolitinė Gisaro kultūra. Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų kraštą apgyvenus indoeuropiečių gentims, kalbančioms rytų iranėnų kalbomis, žemdirbystė ir gyvulininkystė tapo pagrindiniais verslais; pradėta gaminti metalinius įrankius ir ginklus. 7–6 a. pr. Kr. diduma Tadžikijos teritorijos įėjo į pirmąsias Vidurinėje Azijoje vergovines valstybes – Baktriją ir Sogdą. Atsirado miestų, pradėta kurti drėkinimo sistemas. 6–4 a. pr. Kr. šalį valdė Achaimenidai (tada paplito zoroastrizmas), 329–27 pr. Kr. užkariavo Aleksandro Makedoniečio kariuomenė. Daug Tadžikijos žemių priklausė Graikų-baktrų karalystei (3–2 a. pr. Kr.), Partų karalystei (3 a. pr. Kr.–3 a. po Kr.), Kušanų karalystei (1–3 a.), Sasanidų valstybei (3–7 amžius).
Sarazmo archeologinė vietovė (netoli Pandžakento)
Plėtojosi amatai ir prekyba, tobulėjo drėkinimo sistema. Per Tadžikijos teritoriją ėjo Didysis šilko kelias. 5 a. pabaigoje–6 a. pradžioje buvo paplitęs mazdakizmas. 5–6 a. šalį užkariavo klajoklių eftalitų gentys.
Viduriniai amžiai
6 a. viduryje tiurkų gentims užkariavus Vidurinę Aziją dabartinė Tadžikija tapo Tiurkų kaganato dalimi. Faktiškai valdė vietos didikai (Sogde jų buvo apie 15), pagal tradiciją pripažįstantys Samarkando valdovo viršenybę. Gyventojai vertėsi drėkinamąja žemdirbyste, sodininkyste, gyvulininkyste; toliau plėtėsi miestai (Chudžandas, Pandžakentas ir kiti). 8 a. šalį užkariavus Kalifatui paplito islamas. Prieš arabus įvyko sukilimų (720–22, 736–37, 776–83), kurie turėjo ir religinį pobūdį. 821–73 Tadžikija priklausė Tachyridams, 873–903 dalis jos – Safaridams.
Samanidų valdovo Mansūro I vainikavimas (14 a. pradžios rankraščio iliustracija)
875–999 didžiąją dalį Tadžikijos valdė Samanidai. Šiuo laikotarpiu paspartėjo ekonominė plėtra (buvo prekiaujama su Indija, Kinija, Persija, Mongolija, Rusia), suklestėjo islamiškoji persų kultūra, valstybėje vartoto persų kalbos dialekto pagrindu formavosi tadžikų kalba, drauge – ir tadžikų tauta. 10 a.–13 a. pradžioje dabartinė Tadžikija priklausė Gaznevidams, Karachanidams, Guridams, Seldžiukidams, Karakitajams, Chorezmui. 1219–21 ją nukariavo mongolai, sugriovė miestus, išžudė daug gyventojų. Senąją tiurkiškos kilmės diduomenę pakeitė sutiurkėjusios mongolų giminės. Valdant Timūridams (1370–1500) vėl paspartėjo ūkio ir kultūros raida. 16 a. pradžioje Tadžikija įėjo į Šeibanidų valdomą Bucharos chanatą. Svarbiausios ūkio šakos buvo drėkinamoji žemdirbystė ir gyvulininkystė, miestuose plėtoti amatai.
Rusijos valdymo laikotarpis
Nuo 18 a. antros pusės Tadžikija priklausė Bucharos emyratui ir Kokando chanatui. Tadžikai neturėjo politinio savarankiškumo, bet regione vyravo jų kultūra. Bucharos ir Kokando teritoriniais nesutarimais ir karais pasinaudojo Rusija: patyręs karinį pralaimėjimą Bucharos emyratas 1868 tapo Rusijos protektoratu, 1876 prie Rusijos imperijos prijungtas Kokando chanatas, 1895 užimtas Pamyras. Dauguma Tadžikijos žemių priklausė Turkestano generalgubernatorijai (gyvavo 1867–1917), kitos tebepriklausė Bucharos emyratui. Užimtose teritorijose Rusijos valdžia nutiesė geležinkelių, išplėtojo vilnamedžių ūkį (jie pamažu išstūmė kitus kultūrinius augalus), pastatė šilko verpyklų ir kitokių įmonių, pradėjo kurti kasybos pramonę. Feodalinis ūkis darėsi nebe toks uždaras, plito piniginiai prekiniai santykiai; vis dėlto iki Spalio perversmo (1917) krašte iš esmės vyravo feodaliniai santykiai. Kolonijinė priespauda Tadžikijoje, atokiausiame Rusijos imperijos regione, buvo gana nuosaiki ir (palyginti su ankstesne feodaline anarchija) priimtina nemažai daliai krašto visuomenės. Iš dalies todėl per Rusijos pilietinį karą (1917–22) Tadžikija tapo baltagvardiečių atsparos tašku. 1920 čia prieglobstį rado bolševikų nuverstas Bucharos emyras.
SSRS laikotarpis
1920–21 Sovietų Rusijos kariuomenė užėmė Tadžikiją, jos teritorija priskirta bolševikų sukurtoms Turkestano Autonominei Sovietų Socialistinei Respublikai ir Bucharos liaudies sovietų respublikai. Iki 1926 sovietų valdžiai aktyviai priešinosi basmačiai. Pertvarkant Vidurinės Azijos administracinį suskirstymą 1924 10 sudaryta Tadžikijos Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika (buvo Uzbekijos Sovietų Socialistinės Respublikos dalis), 1929 10 ji pertvarkyta į Tadžikijos Sovietų Socialistinę Respubliką (už jos ribų liko daug tadžikų gyvenamų žemių, t. p. Buchara ir Samarkandas). 3–4 dešimtmetyje sunaikinta Tadžikijos senoji gentinė diduomenė, ją pakeitė regionų klanai, remiantys sovietų valdžios institucijas ir remiami jų. 1929–36 įvykdyta žemės ūkio kolektyvizacija. Sovietmečiu pastatyta pramonės įmonių, elektrinių, iškasta naujų drėkinamųjų kanalų, sukurtos švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos. Siekiant Tadžikijos visuomenę supasaulietinti uždaryta dauguma maldos namų. Tadžikija buvo vienas skurdžiausių SSRS regionų, aprūpinančių centrinius regionus medvilne, kitomis žaliavomis. SSRS prasidėjus pertvarkai 20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje ėmė kurtis islamiškos pakraipos organizacijos.
Nepriklausomybės laikai
SSRS žlungant Tadžikija 1991 09 09 paskelbė nepriklausomybę, bet beveik tuoj pat prasidėjo pilietinis karas, kuriame posovietinė šalies vadovybė, remiama Nepriklausomų Valstybių Sandraugos karinių pajėgų, kovojo su islamiškų grupuočių vadovaujama Jungtine Tadžikijos opozicija (įėjo ir demokratinės grupės, t. p. regioninės, etninės grupuotės). 1994 Tadžikijos prezidentu išrinktas E. Rachmonas (Rahmon; 1992–94 Tadžikijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, 1999, 2006, 2013 perrinktas). 1997 abi kariaujančios pusės sudarė paliaubas (susitarta, kad opozicijai bus skirta 30 % vietų vyriausybėje). Per karą žuvo apie 100 000 žm., tiek pat tapo karo pabėgėliais (apie 60 000 žm. pasitraukė į Afganistaną). Šalį paliko dauguma gyventojų nemusulmonų.
Emomali Rachmon
Po 2003 06 referendumo prezidentui E. Rachmonui suteikta galimybė būti perrinktam dar dviem 7 m. kadencijoms. Autoritariškai valdantis prezidentas kritikuojamas dėl nedemokratiškų rinkimų, žmogaus teisių ir spaudos laisvės varžymo, kaltinamas pilietinio karo metais vykdęs kitų etninių grupių genocidą. Dar vykstant kovoms pamažu pradėta privatizuoti žemės ūkio, pramonės, prekybos įmones. 2000 įvesta nacionalinė valiuta somonis. Pavykus pasiekti vidaus stabilumo ir padedant užsienio valstybėms Tadžikija ekonomiškai atsigavo, pasivijo kitas regiono valstybes. Viena 21 a. pradžios problemų – prekyba narkotikais (jie iš Afganistano per Tadžikiją gabenami į Europą). Dėl didelio nedarbo, labai mažų atlyginimų daug šalies gyventojų emigravo į Rusiją ir kitas šalis.
Iki 2005 Rusijos, kurią Tadžikija laiko svarbiausia strategine partnere, kariuomenė saugojo Tadžikijos ir Afganistano sieną. Pagal 2012 10 susitarimą Rusijos karinė bazė Tadžikijoje veiks dar 30 metų. 2015 09 vėl uždrausta Tadžikijos islamiškojo atgimimo partijos (įkurta 1990, 1993–99 veikė nelegaliai, 1999 legalizuota) veikla. Per 2016 05 referendumą 96,6 % (oficialiais duomenimis) Tadžikijos gyventojų pritarė konstitucijos pataisų siūlymams – neriboti E. Rachmono galimybių būti perrinktam prezidentu, uždrausti visas religiniu pagrindu veikiančias partijas. 2017 04 įsigaliojo įstatymas, įpareigojantis valstybinę Tadžikijos žiniasklaidą valstybės vadovą vadinti tik visu jo titulu (taikos ir nacionalinės vienybės kūrėjas, tautos lyderis, Tadžikijos respublikos prezidentas, Jo Ekscelencija).
Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (1991), Jungtinių Tautų (1992), Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (1992), Islamo bendradarbiavimo organizacijos (1992), Eurazijos ekonominės bendrijos (2000), Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (2001) narė.
1478
Tadžikijos konstitucinė santvarka
Tadžikijos partijos ir profsąjungos
Tadžikijos ginkluotosios pajėgos