tagmemikos teorija

tagmèmikos teòrija (angl. tagmemics < gr. tagma – eilė, tvarka), gramatikos kryptis. Gramatinės analizės pagrindiniu vienetu laiko tagmemą. Tagmema yra gramatinės struktūros mažiausias funkcinis elementas, apibrėžiamas kaip pozicijos, kurioje realizuojami kalbos vienetai (pvz., veiksnys), ir klasės, kurioje tokie vienetai išsidėsto (pvz., daiktavardis), santykis. Tagmema apima 4 aspektus (vieta, vaidmuo, klasė, ryšys), pagal kuriuos kalbos vienetai turi būti nagrinėjami pagal užimamą konkrečią poziciją tekste, sakinyje arba tekste atliekamą tam tikrą vaidmenį, priklausymą kokiai nors klasei ir ryšius su kitais teksto elementais. Tagmemikos teorija teigia, kad kalboje kaip vienoje sistemoje išsiskiria trys sritys: fonologija, gramatika, leksika. Bet kurioje šių sričių reikia atsižvelgti į kalbos funkcionavimo esmę sudarančius reiškinius: konkretų kalbos faktą, kalbos vienetų tarpusavio kombinacijas lemiantį procesą ir nusistojusius santykius kalboje. Tagmemikos teorijos dėmesio centras yra kalbos vienetų funkcijos. Susikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose 20 a. 6 dešimtmečio pradžioje. Žymiausias atstovas ir teorijos principų kūrėjas – K. Pike’as.