tahitiẽčių kalbà, taitiẽčių kalbà, priklauso austroneziečių šeimos malajiečių ir polineziečių šakos okeaniečių kalbų grupės polineziečių kalboms. Vartojama Tahiti ir aplinkinėse salose, Prancūzijos Polinezijoje (kartu su prancūzų kalba turi oficialiosios kalbos statusą). Iš viso apie 130 000 kalbančiųjų. Artima rarotongų, tuamotų, šiaurės ir pietų markizų, havajiečių ir maorių kalboms. Būdinga 5 balsių (ilgųjų ir trumpųjų) ir 9 priebalsių fonetinė sistema. Būdinga skiemens struktūra – (C)V (priebalsis–balsis). Ryškūs analitiniai bruožai. Gramatinės reikšmės reiškiamos reduplikacija, afiksacija, sintaksinėmis priemonėmis – dalelytėmis, pagalbiniais žodžiais, artikeliu, žodžių tvarka. Kalbos dalys mažai diferencijuotos. Asmeniniai įvardžiai dažniausiai išlaikę vienaskaitos, dviskaitos ir daugiskaitos formas. Būdinga sakinio struktūra – VSO (tarinys–veiksnys–papildinys). Kai kurie žodžiai ar morfemos yra tabu, juos vartoti draudžia arba riboja įvairios taisyklės. Turi skolinių iš anglų, prancūzų ir graikų kalbų. Nuo 1803 vartojamas raštas lotyniškaisiais rašmenimis. 1838 išversta Biblija.
85