Taiho kodeksas

Taihò kòdeksas, Japonijos administracinių ir baudžiamųjų įstatymų rinkinys, priimtas 701 (įsigaliojo 702). Turėjo 30 skyrių. Apibendrino ir patvirtino 645–650 imperatoriaus Kotoku padarytas Taikos reformas. Įtvirtino Japonijos imperijos centralizuoto valstybės valdymo sistemą, sukurtą pagal Kinijos imperijos Tangų dinastijos pavyzdį, apibrėžė ir patikslino žemės skyrimo ir mokesčių tvarką, valdininkų teises ir pareigas, aristokratijos ir valstietijos santykius, įvairių kategorijų vergų padėtį. Administracinė kontrolė patikėta Japonijos imperatoriaus skiriamiems dvariškiams pagal jų paveldimus titulus. Provincijų aukščiausieji valdininkai, kurie turėjo rinkti mokesčius, buvo skiriami iš dvariškių, žemiausio rango – vietiniai gyventojai; kaimai turėjo autonomiją. Visa žemė – valstybinė, duodama savininkams naudoti nustatytam terminui. Sklypai kiemui buvo skiriami pagal valstiečių skaičių (sklypo dydis priklausė nuo tos vietovės žemės kiekio ir kokybės, laikytojo sluoksnio ir lyties); pvz., laisvasis vyras ir valstybinis vergas gaudavo po du tanus (1 tanas – 0,12 ha); už žemės naudojimą valstybei buvo mokama grūdais. Kiemai dar gaudavo nuolatiniam naudojimui sodybinius ir sodo sklypelius (juos galėjo užstatyti arba išnuomoti). Aristokratams teikdavo specialius sklypus – tarnybinį (tarnybos laikotarpiu; nuo 6 tanų iki 40 tio, 1 tio – 1,2 ha) ir rango (iki gyvos galvos; nuo 8 iki 80 tio). Sklypai už nuopelnus ir dovanoti vardiniu imperatoriaus įsaku nebuvo reglamentuojami, duodami valdyti trims kartoms.