taikà, karinių konfliktų, valstybių ar kitų subjektų tarpusavio priešiškumo nebuvimas arba sąlygos, kurios lemia konfliktų ar priešiškumo nutraukimą.
Taikos sutartis
Taikos terminas t. p. vartojamas kaip taikos sutarčių sinonimas (pvz., 1648 Vestfalijos taika, 1713 Utrechto taika, 1802 Amiens’o taika). Skiriama negatyvi (nėra karo veiksmų) ir pozityvi (vyksta bendradarbiavimas) taika. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir jam pasibaigus taikos sutartimis buvo nutraukiama karo padėtis tarp kariaujančių subjektų, atkuriami jų taikūs santykiai, t. p. įvertinami karo padariniai ir numatomi būdai jiems pašalinti (okupuotos teritorijos išlaisvinimas, karo belaisvių paleidimas, reparacijų agresoriui nustatymas ir kita). 20 a. pabaigoje pakitus karinių konfliktų pobūdžiui (kibernetiniai, kosminiai karai) taikos sutartys tapo retesnės.
Lahore minėdami Tarptautinę taikos dieną Global Healing Initiative šalininkai skanduoja šūkius (Pakistanas, 2011 09 21)
Taikaus tarptautinių ginčų sprendimo raida
Senovės Romoje 27 pr. Kr.–180 buvo sąlyginės taikos periodas (vadinamoji Pax Romana – Romos taika), kurio metu Romos imperija beveik nesiplėtė dėl užkariavimų. 4 a. paplitusiu posakiu Nori taikos – ruoškis karui buvo pateisinamos taikos sąlygomis kariuomenei (kaip atgrasinimo nuo potencialių užpuolikų priemonei) modernizuoti skiriamos išlaidos. Tarptautinės teisės normas į taikos teisę ir karo teisę imta skirstyti viduriniais amžiais. Vyravo sutarčių ir arbitražo praktika (arbitras būdavo popiežius arba monarchas). Popiežiams buvo suteikta teisė nutraukti karą skelbiant dieviškąją taiką (Treuga Dei – Dievo paliaubos arba Pax Dei – Dievo taika) tam tikromis dienomis, kai kariauti buvo draudžiama (pvz., 10 a. pabaigoje Prancūzijoje – nuo ketvirtadienio vakaro iki pirmadienio ryto). Popiežiaus pavyzdžiu sekė monarchai skelbdami karaliaus taiką. 1555 Augsburgo religinė taika įtvirtino religinės taikos pagrindus. Vestfalijos taika, užbaigusi Trisdešimties metų karą (1618–48), pradėjo Europos kongresų ir kolektyvinių sutarčių sudarymo tradiciją (1814–15 Vienos kongresas, 1856 Paryžiaus taika, 1878 Berlyno kongresas, 1919 Versalio taika ir Saint‑Germaino taika, 1945 Potsdamo konferencija, 1973–75 Helsinkio pasitarimas), numatė ginčų sprendimo būdą taikiomis reguliavimo priemonėmis (derybomis, sutaikymu, tarpininkavimu, arbitražu), jos pagrindu sudaryta dauguma vėlesnių sutarčių (pvz., 1763 Paryžiaus taika).
Nuo seno gyvavo taikaus sambūvio idėja. 1713 Utrechto taikos sutartyje taika apibrėžta kaip savarankiškų valstybių sambūvis, kuriame nė viena jų neturi galimybės kelti pavojaus kitų valstybių nepriklausomybei arba pagrindinėms teisėms kitaip nei susidurdama su veiksmingu pasipriešinimu ir taip sukurdama pavojų sau. Vestfalijos taikos sukurta sistema išsilaikė iki 18 a. pabaigos. 1814–15 Vienos kongreso pagrindinė politinė idėja buvo atkurti jėgų pusiausvyrą Europoje. Šis kongresas prilygo Šventajai sąjungai, kuri skelbė naujos taikos tvarkos Europoje siekį, priešinosi bet kokios revoliucijos ir tautinės valstybės idėjai. Šventoji sąjunga visiškai prarado galią po 1856 Paryžiaus kongreso, įtvirtinusio 1853–56 Krymo karo pabaigą. 1907 Hagos taikos konferencijoje pasirašyta konvencija Dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo (numatyta gerosios paslaugos, tarpininkavimas ir arbitražas). Pirmasis pasaulinis karas užbaigtas 1919 Versalio ir Saint‑Germaino taikos sutartimis. 1919 Paryžiaus taikos konferencijoje siekta sukurti taikią pasaulio tvarką pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, tuo tikslu įsteigta Tautų Sąjunga. 1928 Kelloggo‑Briand’o paktas uždraudė karą kaip nacionalinės politikos priemonę ir įpareigojo šalis taikiai spręsti tarptautinius ginčus. Iki Antrojo pasaulinio karo prie šio pakto prisijungė beveik visos didžiosios valstybės, t. p. ir vėliau agresorėmis tapusios Vokietija, Japonija, Italija, SSRS.
Po Antrojo pasaulinio karo Niurnbergo procesas (1945–46) ir Tolimųjų Rytų komisija (1946–48) tapo precendentu susiklostyti normoms, įpareigojančioms bausti asmenis už nusikaltimus taikai, žmoniškumui ir karo nusikaltimus. 1945 įkurtos Jungtinės Tautos tapo taikos ir saugumo palaikymo bei bendradarbiavimo pasauline organizacija. Jungtinių Tautų Chartijoje iškeltas tikslas palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą plėtojant draugiškus tautų santykius ir įgyvendinant tarptautinį bendradarbiavimą, tarptautiniuose santykiuose uždrausta grasinti jėga ir naudoti ją prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, numatyta, kad ginkluota jėga gali būti naudojama tik išimtiniais atvejais ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sprendimu.
Taikos problemas savo veikaluose nagrinėjo Ciceronas, H. Grotius, I. Kantas. Judėjimas už taiką vadinamas pacifizmu.
Nuo 1901 kasmet asmenims ar organizacijoms skiriama Nobelio taikos premija (Nobelio premija) už svarbius laimėjimus kuriant ir palaikant taiką pasaulyje.
Tarptautinė taikos diena
1981 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Rezoliuciją, kurioje buvo numatyta įtvirtinti Tarptautinę taikos dieną. Pirmą kartą Tarptautinė taikos diena paminėta 1982. Iki 2001 Tarptautinė taikos diena buvo minima kiekvieno rugsėjo trečią antradienį – Generalinės Asamblėjos susirinkimo pradžios atidarymo dieną, 2001 buvo nustatyta nuolatinė šios šventes minėjimo data – rugsėjo 21 diena. Generalinė Asamblėja rekomenduoja visoms valstybėms šią dieną laikyti visuotine susitaikymo diena ir net karo metu šią dieną nutraukti karo veiksmus.
1370