taikomoji dekoratyvinė dailė

táikomoji dekoratỹvinė dail, táikomoji dail, dailės šaka: dailės kūriniai, turintys utilitarią ir dekoratyvinę paskirtį. Apima apipavidalinamąją dailę, dailiąją tekstilę (audiniai, batika, drabužiai, gobelenas, kilimai, smulkioji tekstilė), keramiką (fajansas, juodoji keramika, kokliai, porcelianas), baldus, metalo dirbinius (auksakalystė, juvelyrika, papuošalai), stiklas (krištolas), odos dirbinius (knygrišystė), kaulo dirbinius, gintaro dirbinius, dizainą. Tenkina materialinius ir estetinius žmogaus poreikius; atspindi tam tikro istorinio laikotarpio ir tautos materialinės kultūros principus. Taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinyje siejama jo paskirtis, forma ir medžiaga. Taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinio meniškumą lemia architektonika – siluetas, dalių santykiai, ritmas, medžiagos savybės – faktūra, spalva, tekstūra. Būdinga daiktinė, paskirties sąlygota forma; kartais imituojamos, perkuriamos gamtos formos, ypač dekoratyvinėje dailėje. Kūriniai puošiami ornamentais, turi vaizduojamosios dailės elementų. Taikomosios dekoratyvinės dailės kuriami ir dekoruojami aplikacijos, batikos, drožybos, emaliavimo, filigrano, granuliavimo, inkrustacijos, juodinimo, kalybos, kalstymo, kiaurapjūvio, liejybos, siuvinėjimo ir kita technika. Dekoro vieta, motyvai, kompozicija, proporcijos, spalva derinama su dirbinio forma. Taikomąją dekoratyvinę dailę kuria liaudies dailininkai (liaudies dailė, tautodailė), amatininkai (dailieji amatai), dailininkai profesionalai. Taikomoji dekoratyvinė dailė plėtojama nuo senovės laikų; paprastų utilitarių dirbinių būta jau paleolite. Iki 19 a. pabaigos itin meniški taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai gaminti monarchų ir kilmingųjų luomo gyvenamajai aplinkai. Nuo 20 a. daug taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių pagal dailininkų sukurtus projektus gaminama pramoniniu būdu.