táikomoji geogrãfija, geografijos šaka, apimanti visumą geografijos mokslų sistemos taikomųjų skyrių, kuriuose geografijos tyrimo objektas interpretuojamas galimo panaudojimo arba kraštotvarkos aspektu. Taikomoji geografija dar suprantama kaip teritorijos arba kraštovaizdžio išteklių inžinerinę ir ūkinę inventorizaciją reiškianti geografijos pažinimo kryptis, kraštovaizdžio pertvarkymo priemonių sistemos numatymas ir planavimas arba bet koks geografinių žinių apie aplinką naudojimas visuomeninėje veikloje. Taikomosios geografijos samprata susiformavo 20 a. viduryje, Tarptautinės geografų sąjungos kongrese Lisabonoje sukūrus Taikomosios geografijos komisiją. Taikomosios geografijos plėtrai buvo reikšmingas skaitmeninių technologijų ir geografinių informacinių sistemų naudojimas. Rengiamos reguliarios tarptautinės konferencijos ir kongresai, Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiami taikomsios geografijos mokslo žurnalai. Taikomosios geografijos darbų parašė L. D. Stampas, M. Pacione (Didžioji Britanija), É. Juillard’as (Prancūzija), T. Bartkowskis (Lenkija), I. Gerasimovas (Rusija), J. D. Gatrellis (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir kiti. Kartais taikomoji geografija dar vadinama konstruktyviąja, inžinerine geografija.
Lietuvoje taikomąja geografija daugiausia remiamasi planuojant saugomas teritorijas, rengiant aplinkosaugos strategijas, žemėtvarkoje, vandentvarkoje, krantotvarkoje, mažiau – rengiant ekonomines ir socialines strategijas, tvarkant miestus, planuojant infrastruktūrą, miškotvarkoje.
321