taikõs kongrèsai ir konfereñcijos, tarptautniai taikõs draug kongrèsai, taikos šalininkų (pacifistų) tarptautinio pobūdžio susitikimai. Vyksta nuo 1843. Prisideda prie taikos palaikymo, tarptautinių organizacijų steigimo (pvz., 1864 Raudonojo Kryžiaus, 1894 Tarptautinio olimpinio komiteto).
1843 Londone įvyko Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos pacifistų kongresas (sušaukė J. Sturge’as ir Amerikos taikos draugija), 1848 Briuselyje – Pacifistų pirmasis tarptautinis kongresas (suorganizavo E. Burrittas, priimtos rezoliucijos, raginančios ginklavimosi ribojimą, draudimą teikti paskolas karo tikslais). Vėliau taikos kongresai ir konferencijos vyko 1849 Paryžiuje, 1850 Frankfurte prie Maino, 1851 Londone, 1852 Mančesteryje, 1853 Edinburge.
Pacifistinio judėjimo (pacifizmas) šalininkai skelbė bendrą taikaus ginčų sprendimų idėją ir teikė konkrečius pasiūlymus taikai pasiekti, jų pastangomis pradėta rengti konferencijas, kuriose galėjo susitikti ir valstybių vyriausybių atstovai, pvz., Europoje tapo įtakinga Taikos ir laisvės lyga (įsteigta 1867 Ženevos konferencijoje), 1899 ir 1907 buvo sušauktos Hagos taikos konferencijos, kurių iniciatyva tarptautiniu mastu pradėta kodifikuoti karo įstatymus ir papročius, priimti dokumentai, reglamentuojantys kariavimo taisykles, taikų tarptautinių ginčų sprendimą (numatyta įsteigti Nuolatinį trečiųjų teismą), okupavusios valstybės elgesio apribojimus, nustatytos pagrindinės taisyklės dėl civilinių ir kultūrinių vertybių apsaugos. Pacifistai pasiekė, kad būtų uždrausta kankinti belaisvius, naudoti dujas karo veiksmuose, jie kėlė kovos už taiką, nusiginklavimo, branduolinio ginklo draudimo reikalavimus, sudarė tarptautinio bendradarbiavimo forumą, iškėlė tarptautinio arbitražo idėją. Taikos palaikymo idėjos prisidėjo ir prie tarptautinių organizacijų steigimo (pvz., Tautų Sąjungos).
20 a. 4 dešimtmetyje reikšmingi buvo Tarptautinis rašytojų taikos gynimo (1935 Paryžiuje), Tarptautinis rašytojų taikos ir kultūros gynimo (1937 Madride) kongresai. Šie ir kiti kongresai telkė įvairių pažiūrų ir religinių įsitikinimų žmones kovai prieš karą, militarizmą, nacizmą ir fašizmą. Antrasis pasaulinis karas ir nauji karo metodai (daugiausia branduolinio ginklo) paveikė šiuolaikinių pacifistinių judėjimų programas. 20 a. 5 dešimtmetyje svarbūs buvo antibranduoliniai judėjimai (pvz., Greenpeace), taikos šalininkų judėjimas tapo masiniu, jo veiklą nuo 1950 koordinuoja Pasaulinė taikos taryba (iki 2009 įvyko 10 jos organizuotų taikos kongresų ir konferencijų, kuriose buvo protestuojama prieš karo grėsmę, svarstomi nusiginklavimo, branduolinio ginklo uždraudimo, tarptautinio saugumo ir bendradarbiavimo klausimai). Stop karui koalicija (The Stop the War Coalition, įkurta 2001) 2005 Londone surengė Tarptautinę taikos konferenciją, skirtą konfliktui Irake pasmerkti. 2011 San Sebastiane įvyko Tarptautinė konferencija, skatinanti nutraukti baskų konfliktą (joje dalyvavo žymūs 21 a. politikai K. A. Annanas, G. H. Brundtland, J. Carteris ir kiti).
690