taikõs palakymas, diplomatinės pastangos ir karinės jėgos naudojimas siekiant padėti politinėms jėgoms taikiai sureguliuoti nesutarimus. Jungtinių Tautų nariai yra sutarę, kad didžiausia atsakomybė už taikos palaikymą tenka Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai, todėl taika suinteresuotos valstybės ar organizacijos dažniausiai siekia, kad ši institucija sankcionuotų taikos palaikymo priemones.
Žiniasklaidoje taikos palaikymo terminas dažniausiai vartojamas siauresne prasme ir siejamas su karinių junginių (vadinamųjų mėlynųjų berečių) naudojimu siekiant atskirti kovojančias puses, stebėti paliaubų laikymąsi, padėti užtikrinti būtiniausių gyventojų reikmių tenkinimą, kol konfliktas nurims arba bus pasiektas ilgalaikis susitarimas.
Taikos palaikymo operacijos pirmą kartą vyko 1948 užtikrinant paliaubas Kašmyre ir Palestinoje. Jungtinių Tautų lygiu jos formaliai įteisintos 1956 siekiant sureguliuoti Sueco krizę, tada nusistovėjo ir tradicija, kad taikos palaikymo operacijose dalyvauja neutralių šalių kariškiai. 20 amžiaus 6–7 dešimtmetyje mėlynųjų berečių veiksmai buvo svarbūs buvusiose kolonijose perduodant valdžią savarankiškoms vyriausybėms, vėliau šios pajėgos dažniau pasitelktos sprendžiant šalių vidaus nesutarimus (pvz., 20 amžiaus pabaigoje suirus Jugoslavijai, Somalyje). Mėlynosios beretės dažniausiai veikia pritariant abiem konflikto pusėms, šios t. p. įsipareigoja užtikrinti jų saugumą. Pasibaigus Šaltajam karui taikos palaikymo operacijose dažnai dalyvauja ir didžiųjų valstybių (anksčiau visada laikytos suinteresuota puse) kariai.