tajų-kadajų kalbos

tãjų-kadãjų kabos, savarankiška kalbų šeima, anksčiau laikyta kinų ir tibetiečių kalbų šeimos arba austroneziečių kalbų šeimos šaka. Paplitusios Pietryčių Azijoje (Tailandas, Laosas, Vietnamas, Birma, nuo 1989 Mianmaras), Rytų Indijoje ir Pietų Kinijoje. Priklauso apie 90 kalbų. Skiriamos 3 grupės: hlajų, kadajų, kam‑tajų. Kam‑tajų kalboms priklauso tajų kalba, šanų kalba, džuangų kalba (apie14 mln., Guangsi Džuangų autonominis regionas, Vietnamas), laosiečių kalba, bujų kalba (apie 2,6 mln., Kinijos pietvakarinė dalis, Šiaurės Vietnamas), tay kalba (apie 1,4 mln., Šiaurės Vietnamas), pietų dongų kalba (apie 1 mln., Pietų Kinija) ir kitos kalbos. Tajų‑kadajų kalbos izoliacinės, toninės (tajų kalba turi 5, laosiečių, džuangų, lakija kalbos – 6, lingao – 7, pietų dongų – 9 tonus). Kalbose vyrauja nekaitomos šakninės vienskiemenės morfemos. Turi atviruosius ir uždaruosius skiemenis. Gramatiniai santykiai reiškiami tarnybiniais žodžiais, reduplikacija, fiksuota žodžių tvarka sakinyje. Dažniausia sakinio struktūra – SVO (veiksnys–tarinys–papildinys); kai kuriose kalbose – SOV. Turi daug skolinių iš kinų ir austroneziečių kalbų. Vartojamas lotyniškasis, kinų, laosiečių, tajų, birmiečių, šanų skiemeninis raštas. Seniausi rašto paminklai iš 13 amžiaus. Dauguma tajų‑kadajų kalbos nykstančios, daugiausia vartojamos buityje.

85