tãjų kalbà, priklauso tajų-kadajų kalbų šeimos kam‑tajų grupei. Vartojama Tailande, turi valstybinės kalbos statusą. 21 a. pradžioje kalbančiųjų buvo apie 65 milijonai. Skiriama 4 pagrindinių tarmių grupės: vidurio (jos pagrindu susiformavo bendrinė kalba), pietų, šiaurės ir šiaurės rytų (jos kartais laikomos atskiromis tajų kalbomis). Artima njavų, phu thai, tajų donų, tajų damų, tajų daengų, phuanų, šanų kalbai ir kitoms kalboms. Tajų kalba izoliacinė, toninė (skiriami 5 tonai). Turi 18 balsinių (ilgųjų ir trumpųjų), 6 dvibalsinių ir 21 priebalsinės fonemos sistemą. Žodžių darybai būdinga kompozicija (sudūrimas), afiksacija ir reduplikacija (naudojama ir daugiskaitai arba intensyvumui reikšti). Skiriamos 7 kalbos dalys, būdvardžiai ir prieveiksmiai vartojami kaip viena kalbos dalis. Daiktavardis neturi gramatinių giminės, skaičiaus ir linksnio kategorijų. Veiksmažodžiui būdingos gramatinės laiko, rūšies, nuosakos kategorijos (skaičiaus, asmens kategorijų nėra). Dažniausia sakinio struktūra – SVO (veiksnys–tarinys–papildinys). Sakinio pabaigoje gali būti vartojamos specialios dalelytės, skirtos išreikšti pagarbą, prašymą, kalbančiojo jausmus, nuotaikas. Turi skolinių iš pali, sanskrito, khmerų ir kinų kalbų. Vartojamas tajų raštas (44 priebalsiniai ir 28 balsiniai ženklai, 4 diakritikai, žymintys tonus), sukurtas 1283 senojo khmerų rašto pagrindu, 17 a. modernizuotas. Seniausi rašto paminklai iš 13 amžiaus. 1883 išversta Biblija.
85