talalinė

talalnė, apdainãvimas, balabáika, blevyzgà, dainuškà, lojmas, tábalas, taũškalas, lietuvių liaudies vokalinės arba vokalinės instrumentinės muzikos žanras – dažniausiai 1–3 (kartais iki keliolikos) ketureilių, rečiau dvieilių, trieilių, šešiaeilių posmų daina. Kartais talalinė rečituojama (rečitatyvas). Joms būdinga humoras, pašaipa, ironija, improvizacija, variantiškumas, kalambūro bei kupleto forma ir šokio ritmas, nesudėtingos, lengvai įsimenamos intonacijos, melodinė linija bei ritmika, kvadratinio periodo sandara, natūralaus mažoro dermė, pastovus 2, rečiau 3 dalių metras, greitas tempas. Dainuojamos solo ir ansambliu – vienbalsiškai ir daugiabalsiškai, griežiamos pastoviai arba intarpais pavienių ar kaimo kapelų muzikantų, kai kada (Šiaurės rytų Lietuvoje) – naujoviškų sutartinių ansamblių.

Talalines mini W. Bartochowiczius (1619), K. Donelaitis (apie 1760–75), J. Pabrėža (1798–1822). Nuo 20 a. antros pusės tradicines ar stilizuotas talalines atlieka kapelos, folkloro, dainų ir šokių, pramoginės muzikos ansambliai. Talalines kūryboje panaudojo F. R. Bajoras, V. Bartulis, J. Bašinskas, R. Racevičius ir kiti kompozitoriai.

1352