Tãlava (Tālava), 12–13 a. latgalių žemė. Apėmė dalį dabartinių Šiaurės Latgalos ir Šiaurės Vidžemės (žemėlapis Baltai 11–12 amžiuje). Centras – Beverīnos, vėliau Trīkatos pilis (Valkos rj.). Istorijos šaltiniuose (Henriko Latvio kronikoje) minima nuo 1207. Mokėjo duoklę Pskovui ir Didžiajam Naugardui, kariavo su estais. 1213 į Talavą įsiveržę lietuviai buvo paėmę į nelaisvę jos valdovą Tālivaldį, bet vežamas į Lietuvą jis pabėgo. Tālivaldžio sūnūs Ramēķis, Druvvaldis ir kiti apie 1214 tapo Rygos vyskupo vasalais. Vokiečių riteriams Talavą nukariavus 1224 ji buvo padalyta: 2/3 žemių atiteko Rygos vyskupui, 1/3 – Kalavijuočių ordinui.
Baltai 11–12 amžiuje