Tãlino istòrija
Miesto pradžia – 10 a. įtvirtintas piliakalnis (ši Talino dalis vadinama Aukštutiniu miestu). Jo papėdėje vėliau susikūrė prekybos ir amatų gyventė – Žemutinis miestas.
Talinas Adamo Olearijaus (1599–1671) raižinyje, apie 1650
Pirmą kartą paminėtas 1157 (rusų metraščiuose vadinamas Kolyvane, Vakarų Europos šaltiniuose – Lyndanisse). 1219 jį užėmė Danijos karalius Valdemaras II Nugalėtojas. Čia pastatyta pilis, miestą imta vadinti Revaliu (vėliau Reveliu); estai jį vadino Talinu (taani linn – danų miestas). Nuo 1227 priklausė kalavijuočiams, 1230 iš Gotlando atsikvietus vokiečių pirklių gavo Liubeko teisę. 1238 grąžintas Danijai. Nuo 1240 vyskupijos centras. 1285 tapo Hanzos nariu. 1347 parduotas Livonijos ordinui. Šiam žlugus per Livonijos karą 1561 užimtas Švedijos.
Per 1700–21 Šiaurės karą 1710 pasidavė Petro I kariuomenei, 1721 ir formaliai atiteko Rusijai. Nuo 1719 gubernijos centras, karinis uostas. Nuo 19 a. antros pusės estų (jie 1881 sudarė 57 % Talino gyventojų) tautinio atgimimo ir kultūros centras. 1870 nutiesus geležinkelį iki Sankt Peterburgo 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje labai išsiplėtė (1881 turėjo 45 900, 1917 – 159 000 gyventojų), tapo svarbiu pramonės centru; Talino uostas pagal krovinių mastą buvo ketvirtas Rusijos imperijos uostas.
1918 02–11 okupuotas Vokietijos kariuomenės. 1918 02 24 čia paskelbta Estijos nepriklausomybė ir sudaryta Laikinoji vyriausybė. 1918–40 Estijos Respublikos, 1940–41 ir 1944–1990 Estijos Sovietų Socialistinės Respublikos sostinė. Po II pasaulinio karo Talinas labai išsiplėtė (1989 turėjo 499 000 gyventojų), apsigyveno daug rusakalbių (1934 estai sudarė 86 % gyventojų, 1989 – 47 %). Nuo 1990 vėl Estijos Respublikos sostinė.
2271
-Lyndanisse; -Lindanisse; -Kolyvanė; -Talinas; Reval; Revel