tamilų kalba

tamlų kalbà priklauso dravidų kalbų šeimos pietų grupei. Vartojama Indijos pietrytinėje dalyje (apie 67 mln. kalbančiųjų), Šri Lankos šiaurės rytinėje dalyje (apie 3,8 mln. kalbančiųjų), Malaizijoje, Singapūre, Mauricijuje, Reunjone. Iš viso apie 73 mln. kalbančiųjų. Viena Indijos, Singapūro ir Šri Lankos oficialiųjų kalbų. Turi daug tarmių (3 pagrindinės grupės) ir brahmanų, kastų, genčių sociolektų. Skiriama senasis klasikinis (300 prieš Kristų–700), vidurinis (700–1600) ir dabartinis (nuo 1600) raidos etapai. Bendrinė kalba susiformavo vidurio tarmių pagrindu. Tamilų kalba agliutinacinė. Turi 5 balsių (ilgųjų ir trumpųjų), 2 dvibalsių (ai, au), 18 priebalsių fonetinę sistemą. Būdinga balsių harmonija. Turėjo daug skolinių iš indų kalbų (nuo 20 a. pabaigos nuosekliai keičiami savais žodžiais). Žodžių daryboje vyrauja sufiksacija ir sudūrimas. Gramatinės reikšmės reiškiamos agliutinacinėmis priesagomis, pagalbiniais veiksmažodžiais, dalelytėmis, polinksniais, kitais tarnybiniais žodžiais. Vardažodžiui būdingos giminės (vyriškoji ir moteriškoji žymi žmones, bendroji – gyvūnus, augalus, daiktus, reiškinius), skaičiaus (vienaskaita, daugiskaita), linksnio (8) gramatinės kategorijos. Veiksmažodis turi gramatines laiko, nuosakos, asmens, skaičiaus kategorijas. Skiriami tranzityviniai ir netranzityviniai, pozityvieji ir nepozityvieji veiksmažodžiai. Dažniausia sakinio struktūra – SOV (veiksnys–papildinys–tarinys). Tamilų kalba išlaikė daug archajiškų dravidų prokalbės bruožų. Turi ilgą rašytinę tradiciją. Naudojamas skiemeninis tamilų raštas (247 pagrindiniai ženklai), kilęs iš senojo indų rašto atmainos (grantos). Seniausi rašto paminklai iš 2 a. prieš Kristų. 1 a. sukurta eiliuota tamilų kalbos gramatika. 1727 išversta Biblija.

85