tanãjai (hebr. mokytojai), rabinistinio judaizmo išminčiai. Veikė apie 20– apie 220. Tanajų dvasinis centras po Antrosios šventyklos sugriovimo (maždaug 70 po Kristaus) iš Jeruzalės perkeltas į Javnę (Izraelio centrinė apygarda). Pirmieji žymiausi tanajai – Sanhedrino vadovai Gamalielis Vyresnysis (fariziejus, tik apie jį teigiamai rašoma NT), Jochananas ben Zakajus (apie 30–90, Jeruzalėje priešinęsis sadukiejų mokymui, tvirtinęs mesianistinį judaizmą), Gamalielis II (po pastarojo vadovavęs tanajų dvasiniam centrui Javnėje). Prie svarbiausių tanajų priskiriami Jochanano ben Zakajaus mokiniai Eliezeris ben Hirkanas (įkūręs mokyklą Lode, prie dabartinio Tel Avivo), Jozuė ben Chananija, Simonas ben Netanelis, Eleazaras ben Azarija. Jaunesniosios kartos žymiausias tanajas rabis Akiva (apie 40–137, įkūręs mokyklą Bene Berake, prie dabartinio Tel Avivo) laikomas rabinistinio judaizmo pagrindėju. Apie 135 dvasiniai tanajų centrai persikėlė į Galilėją (Ušą, Tiberiją); žymiausias šio laikotarpio tanajas – Rabis Meiras (2 amžius). Jo tradiciją tęsė paskutinis Mišnos redaktorius Jehuda ha Nasi (135–apie 217). Tanajų pagrindinė veikla – halachinės nutartys, išplėstinė Penkiaknygės egzegezė. Tanajai suformulavo Tanacho aiškinimo svarbiausias 32 hermeneutines taisykles, sudarė Mišną, midrašų svarbiausius rinkinius, vėliau įtrauktus į Talmudą. Tanajų pagrindinis veikalas – Josės ben Halaftos Didžioji pasaulio tvarka (2 amžius). Po tanajų laikotarpio nutrūko judėjų žodinė tradicija, perduodama mokytojo mokiniui.
2182