tanatologija

tanatològija (gr. thanatos – mirtis + logos – žodis, sąvoka, mokslas), mokslas, tiriantis mirtį ir su ja susijusius reiškinius. Nagrinėja tiesiogines mirties priežastis, klinikinius ir morfologinius mirimo reiškinius, jo eigą (tanatogenezę), atgaivinimo (reanimacija), priešmirtinių kančių palengvinimo (eutanazija) problemas. Bendroji tanatologija tiria bendruosius mirimo dėsnius, specialioji – dėl įvairių ligų ir kitų priežasčių atsirandančių terminalinių būklių (bet kurios ligos periodas, kai nepaisant žinomų ir taikomų gydymo būdų paciento būklė blogėja, ligos progresavimas negali būti sustabdytas ir anksčiau ar vėliau baigiasi mirtimi) ypatybes. Plėtojantis reanimacijai susikūrė eksperimentinė tanatologija, tirianti fiziologinių funkcijų kitimą: silpnėjimą ir jų atsikūrimą atsiradus terminalinei būklei. Tanatologijos duomenys leidžia daryti klinikinę ir anatominę ekspertizę (vadinamąją tanatologinę išvadą), ypač svarbią teismo ekspertizei, teismo medicinai ir patologinei anatomijai. Tanatologijos terminą 1903 pirmą kartą pavartojo I. Mečnikovas (Rusija).