tanatopsichològija (gr. thanatos – mirtis + psichologija), psichologijos šaka, nagrinėjanti žmogaus požiūrį į mirtį, mirštančiojo ir jo artimųjų išgyvenimus, ieškanti psichologinių priemonių mirštančiojo dvasinei būsenai palengvinti. Žmogus žino, kad mirs, todėl mirties baimė yra normalus reiškinys, kol nevirsta liguista mirties baime tanatofobija. Kiekvienas žmogus artėjančią mirtį išgyvena individualiai. Šiuose išgyvenimuose, kaip ir reakcijose į stresines aplinkybes, ryškiausiai atsiskleidžia pačios bendriausios žmogaus gyvenimo nuostatos. Reakcijų įvairovėje yra tam tikrų dėsningumų. Nepagydomas ligonis iš pradžių įsisąmonina, kad liga yra sunki ar nepagydoma, vėliau ima neigti jos pavojingumą, pykti dėl tokios lemties, ilgainiui jį apima depresija, mintys apie savižudybę, dar vėliau jis mėgina atitolinti mirties datą, susieti su konkrečia ateities data, įvykiu ar veiklos rezultatu, galiausiai susitaiko su likimu, mirtimi, pradeda vertinti kiekvieną dieną.
Tanatopsichologijos svarba didėja kartu su medicinos laimėjimais. Nuo 20 a. vidurio pailgėjus mirimo procesui mirštantysis ilgiau būna tarp gyvenimo ir mirties. Klinikinę mirtį (ištinka išnykus svarbiausioms gyvybinėms funkcijoms: netenkama sąmonės, sustoja širdis, dingsta pulsas, nutrūksta kvėpavimas, bet dauguma organų ir ląstelių dar būna gyvi; suteikus laiku pagalbą – reanimaciją – organizmas atsigauna) išgyvenusių ir išgelbėtų žmonių patyrimai dar mažai ištirti.