tánka (jap.), japonų poezijos žanras. Nerimuotas 5 eilučių eilėraštis, susidedantis iš 31 skiemens: 5–7–5–7–7. Būdinga formos grakštumas ir lakoniškumas, meilės, išsiskyrimo, gyvenimo laikinumo, gamtos tematika. Ryšku sudėtingas žodžių žaismas, asociatyvūs vaizdiniai, subtilus ritmas. Nuo 10 a. susiformavo tankos kūrimo taisyklės ir normos, ilgainiui suvienodėjo eilėraščių žodynas, epitetai ir vaizdiniai. 8–15 a. buvo vyraujantis japonų aristokratų literatūros žanras, vengta liaudies kalbos žodžių, jie laikyti vulgariais. 15–18 a. tanką išstūmė haikus ir poezija renga (dažniausiai kelių autorių eilėraštis iš sujungtų tankų). Tanka atgijo po Meidži revoliucijos (1868). 20 a. japonų poetai T. Išikava, A. Josano, T. Josano (1873–1935), Š. Masaoka (1867–1902) praturtino tanką naujais vaizdiniais, kasdiene kalba, socialine tematika. 1920 B. Sruoga išvertė ir išleido tankų rinktinę. Tankų sekimų parašė K. Binkis, Butkų Juzė ir kiti lietuvių poetai.
L: Septintasis mėnulis: Japonų poezija: tanka, haiku Vilnius 1999.