Tanzãnijos istòrija
Ikiistoriniai laikai ir viduriniai amžiai
Dabartinėje Tanzanijos teritorijoje prieš 2 mln. metų gyveno žmonių protėviai – Homo erectus. Pirmieji šalies gyventojai buvo bušmėnams giminingos gentys. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų iš šiaurės atsikėlė kušitai, pirmaisiais amžiais po Kristaus – bantai ir nilotai. Vietos gyventojai buvo išnaikinti arba susimaišė su ateiviais. 7–10 a. Tanzanijos pakrantėje ir salose arabai įkūrė prekybos gyvenviečių; plito islamas, klostėsi suahelių kultūra.
Olduvai tarpeklis Šiaurės Tanzanijoje – viena seniausių hominidų gyvenviečių, vadinamasis žmonijos lopšys
Europos valstybių ekspansijos laikai
16 a. Tanzanijos pakrantės uostus ir Zanzibaro salą užėmė portugalai. 17 a. antroje pusėje juos išstūmė Omanas. Per Tanzanijos pajūrio ir salų miestus plėtojosi tarptautinė prekyba; buvo išvežama auksas, dramblio kaulas, vergai, įvežama amatininkų gaminiai, maisto produktai, audiniai. Dėl vergų prekybos kai kurie Tanzanijos vidaus rajonai ištuštėjo. 19 a. pradžioje Tanzanijos pakrantė ir Zanzibaro sala priklausė Maskato sultonatui. 1856 padalijus Maskatą mirusio sultono įpėdiniams, susikūrė savarankiškas Zanzibaro sultonatas. 19 a. Zanzibaras tapo svarbiausiu Rytų Afrikos prekybos centru. 19 a. į šalį pradėjo skverbtis britų ir vokiečių bendrovės. 19 a. viduryje Didžiosios Britanijos iniciatyva uždrausta vergų prekyba. 1884 Tanzanijos žemyninę dalį užėmė Vokietija ir pavertė Vokietijos Rytų Afrikos (administracinis centras Dar es Salamas) dalimi. 1890 Zanzibaras tapo Didžiosios Britanijos protektoratu.
vergų turgus Zanzibare (medžio raižinys, 1866–73)
Ūkyje, be afrikiečių tradicinės gyvulininkystės ir žemdirbystės, pradėjo klostytis plantacijų ūkis. Imta auginti kavamedžius, kaučiukmedžius, vilnamedžius. Misionieriai įkūrė mokyklų, ligoninių. Plito europietiška kultūra, krikščionybė. 1902 vokiečių bendrovės į šalies gilumą pradėjo tiesti geležinkelius. Kolonijinė politika (mokesčiai, privalomieji darbai, žemių nusavinimas) kėlė vietos gyventojų nepasitenkinimą – 1888–89, 1905–07 vyko sukilimai. Per Pirmąjį pasaulinį karą šalyje vyko Didžiosios Britanijos ir Vokietijos kariuomenių mūšiai. Po karo žemyninė šalies dalis, pavadinta Tanganika, tapo Didžiosios Britanijos mandatine teritorija (po Antrojo pasaulinio karo – globojamąja teritorija). Didžioji Britanija tęsė savo pirmtakų – vokiečių kolonistų – politiką. Kilo vietos gyventojų išsivaduojamasis judėjimas. 1954 susikūrė Tanganikos afrikiečių nacionalinė sąjunga (pirmininkas J. K. Nyerere), kuri vadovavo kovai už nepriklausomybę.
vokiečių suformuoti afrikiečių daliniai Dar es Salame (Vokietijos Rytų Afrika, 1914 08)
Nepriklausomybės laikai
J. K. Nyerere (kairėje) ir Kenijos prezidentas J. Kenyatta susitinka spręsti Tanzanijos ir Ugandos pasienio krizės (Nairobis, 1971 11 25)
1961 12 09 Tanganika tapo nepriklausoma valstybe. 1962 12 09 paskelbta Tanganikos respublika; jos prezidentu tapo J. K. Nyerere. 1963 12 10 nepriklausomybę paskelbė Zanzibaras. Per 1964 01 12 sukilimą buvo nuverstas Zanzibaro sultonas. 1964 04 26 Tanganika ir Zanzibaras sudarė Jungtinę Tanzanijos Respubliką; jos prezidentu tapo J. K. Nyerere. 1965 įvesta vienpartinė politinė sistema (valdanti partija – Tanganikos afrikiečių nacionalinė sąjunga, nuo 1977 – Tanzanijos revoliucinė partija). 1967 Tanganikos afrikiečių nacionalinė sąjunga pasiskelbė siekianti sukurti socializmą. Nacionalizuota užsienio bankai, pramonės ir prekybos įmonės, plantacijos, pradėta žemės ūkio kolektyvizacija. Užsienio politikoje Tanzanija daugiausia bendradarbiavo su komunistinėmis valstybėmis (daugiausia Kinija, SSRS). 1977 konstitucija suteikė prezidentui didelius įgaliojimus. 8 dešimtmetyje Zanzibare sustiprėjo separatistinis judėjimas; 1979 jis gavo atskirą konstituciją ir savivaldą.
1978 pabaigoje prasidėjo karinis konfliktas su Uganda, 1979 Tanzanijos kariuomenė padėjo Ugandos sukilėliams nuo valdžios nušalinti diktatorių I. Aminą Dadą. Tanzanija aktyviai dalyvavo Neprisijungusiųjų šalių judėjime. 1981 šalies sostinė iš Dar es Salamo perkelta į Dodomą. 9 dešimtmečio pradžioje Tanzanijoje dėl sumažėjusių eksportuojamos kavos, sizalio kainų ir vykdomos žemės ūkio politikos kilo ekonominių sunkumų, padidėjo politinė įtampa. 1985 J. K. Nyerere atsistatydino iš prezidento pareigų.
1985–95 Tanzanijos prezidentu buvo A. H. Mwinyi, jis atsisakė socializmo kūrimo politikos. Pradėtas ekonomikos liberalizavimas, imta skatinti privatų verslą. 1990 šalyje įtvirtinta daugiapartinė politinė sistema, bet valdžią išsaugojo Tanzanijos revoliucinė partija. 1995 įvyko demokratiniai prezidento ir parlamento rinkimai. 1995–2005 Tanzanijos prezidentu buvo Tanzanijos revoliucinės partijos atstovas B. W. Mkapa, 2005–15 – tos pačios partijos atstovas Jakaya Mrisho Kikwete (perrinktas 2010). 1998 08 07 radikalūs islamistai susprogdino Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadą Dar es Salame (žuvo 11 žmonių). 2015 šalies prezidentu išrinktas (2020 perrinktas) dar vienas Tanzanijos revoliucinės partijos atstovas Johnas Magufuli, kuris savo pagrindiniu uždaviniu paskelbė kovą su korupcija ir valstybės lėšų taupymą. Jam mirus prezudento pareigas 2021 03 perėmė viceprezidentė Samia Suluhu Hassan (pirmoji moteris Tanzanijos prezidentė).
Nuo 1961 Jungtinių Tautų, Afrikos Sąjungos (iki 2002 Afrikos vienybės organizacija), Tautų Sandraugos narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1993.
Tanzanijos konstitucinė santvarka
Tanzanijos partijos ir profsąjungos