tapatybė

tapatýbė, realių ar abstrakčių objektų dvivietis santykis, leidžiantis vertinti juos kaip vienodus tam tikrų savybių atžvilgiu. Tapatybės principas (vadinamasis Leibnizo dėsnis, principium identitas indiscernibilium) teigia, kad x tapatus y, jei ir tik jei x turi kiekvieną požymį Q, kurį turi y, ir y turi kiekvieną požymį, kurį turi x: (x = y) ~ ∀Q[Q(x) ~ Q(y)]. Klasių logikoje požymio sąvoką atitinka klasės sąvoka, apibrėžimas užrašomas (x = y) ≡ ∀X(x ∈ X ≡ y ∈ X); kiekvienoje objektų klasėje tapatybė yra lygiavertiškumo santykis. Kiekvienas objektas visada tapatus sau; jei x tapatus y, tai y tapatus x; jei du objektai tapatūs trečiajam, jie tapatūs tarpusavyje. Tikrovėje visi objektai skiriasi vienas nuo kito, bet tai neatmeta galimybės, kad jie turi ir bendrų savybių, leidžiančių juos laikyti vienodais (mąstyme abstrahuojamasi nuo skirtumų). Tapatybės dėsnis – vienas svarbiausių formaliosios logikos dėsnių, reikalauja, kad kiekviena kartojama mintis turėtų vienodą turinį, t. y. svarstymo objektas svarstymo procese nesikeistų. Kiekvieną tapatų teiginį galima interpretuoti kaip implikuojantį save patį (p→p) arba kaip lygiavertį sau pačiam (p~p).