Mogao uolų Dunhuange, Kinija, sienų tapyba (pasaulio paveldo vertybė, nuo 1987)
V. van Gogh. Van Gogho miegamasis (aliejus, 1888, Čikagos meno institutas)
tapýba, dailės šaka; kūriniai, kuriuose spalva, linija, potėpiu, šešėliavimu plokštumoje sukuriamas meninis vaizdas. Dažais teptuku arba kitais įrankiais tapoma ant specialiai pritaikyto paviršiaus (dažniausiai gruntuoto pagrindo – drobės, kartono, medžio, kita); dažų specifika ir naudojimo būdas lemia meninį vaizdą (pastozinė tapyba, lesiruotė). Tapoma pagal eskizus, etiudus arba spontaniškai. Tapybinės raiškos pagrindinė priemonė – spalva; tapybinis vaizdas dažniausiai kuriamas lokalias spalvas modeliuojant refleksais ir valerais. Koloristinė tapyba grindžiama spalvinių derinių raiškumu; būna polichrominė, monochrominė tapyba. Naudojama įvairios tapybos technikos. Tapybos plastinėmis priemonėmis sukuriami regimieji pavidalai, ženklai ir simboliai, kuriais išreiškiamas subjektyvus turinys (jausmai, nuotaika, idėjos), perteikiama tikrovė – įvairūs objektai, erdvė, šviesa, ritmas, judesys, kaita.
Tapyba būna taikomoji ir grynoji; skiriamos rūšys: monumentalioji tapyba (sienų tapyba, mozaika, vitražas), molbertinė tapyba, miniatiūra. Pagal santykį su tikrove skiriama figūrinė dailė ir abstrakčioji tapyba (abstrakcionizmas). Pagrindiniai tapybos žanrai: alegorinis, animalistinis žanras, buitinis žanras, interjeras, istorinis žanras, mitologinis žanras, natiurmortas, peizažas, portretas, religinis.
Istorinė apžvalga
Seniausi tapybos kūriniai – paleolito laikotarpio uolų piešiniai; jų rasta Europoje, Australijoje, t. p. Indijoje, Kinijoje. Senųjų kultūrų (Kinijos, Egipto, Indijos, Korėjos, Japonijos, Persijos, Meksikos) tapyba turėjo religinę paskirtį, buvo susijusi su pomirtinio gyvenimo kultu, kanonizuota, monumentalaus išgryninto, raiškaus stiliaus, pasižyminti savita kolorito sistema, figūrinių ir ornamentinių motyvų stilizacija. Artimųjų Rytų šalyse itin klestėjo miniatiūra, Kinijoje, Japonijoje išplėtotas peizažo žanras, monochrominė tapyba (ji padarė įtaką Vakarų menui). Rytų šalyse daugiausia tapyta tušu, akvarele, guašu ant šilko ir popieriaus, Tapyba buvo glaudžiai susijusi su kaligrafija, raižiniais. Kai kurių Rytų šalių, Afrikos tapyba iki 21 a. mažai pakito.
J. al Vasiti. Keliaujančių maldininkų karavanas (miniatiūra iš al Chariri Abu Muchammado al Kasimo makamos, 1237, Nacionalinė biblioteka Paryžiuje)
Senovės Graikijoje ir Romoje tapyba glaudžiai siejosi su architektūra, daugiausia kurta mozaikų, freskų (Pompėjoje, Herkulanėjuje). Išliko ištapytų vazų, pavienių molbertinės tapybos kūrinių (al Fajumo portretai). Atsirado iliuzionistinio vaizdavimo (perspektyvos, daiktų apimties, peizažo) užuomazgų, būdinga tikrovės idealizacijos siekis.
Dionisijaus mokykos ikona Nuėmimas nuo kryžiaus (tempera, 15 a.)
Viduramžių Vakarų Europos tapyba vaizdžiai perteikė krikščioniškąją ikonografiją ir pasaulėžiūrą. Realybės objektai vaizduoti sąlygiškai, schematiškai, naudojant hierarchinę ir atvirkštinę (ikonų tapyboje; A. Rubliovas, Teofanas Graikas) perspektyvą, amžinybę ir anapusybę įkūnijo abstrakti erdvė, ryškių pagrindinių spalvų deriniai. Vyravo tapyba tempera ant medžio lentų. Romaninio stiliaus tapyba (daugiausia monumentalioji ir miniatiūra) – raiškaus piešinio, supaprastintų formų, grynų spalvų; ryšku bizantiškojo stiliaus įtaka. Gotikos laikotarpiu daugiausia sukurta altorinių paveikslų (itin paplito suveriamieji altoriai), miniatiūrų, atsirado realistinio vaizdavimo užuomazgų, raiška tapo ekspresyvesnė (G. Cimabue, Giotto di Bondone).
Renesanso epochoje tapyba atsidūrė menų hierarchijos viršūnėje, tapytojų siekis tiksliai atvaizduoti tikrovę prilygintas mokslui. Suklestėjo molbertinė tapyba, sukurta idealizuotų religinio, mitologinio žanro paveikslų, portretų, t. p. freskų. Tikrovės iliuziją siekta perteikti pagal erdvės (susiformavo linijinė vienataškė perspektyva), šviesotamsos (sfumato), žmogaus vaizdavimo taisykles (anatomijos, proporcijų studijos), antikos meno kanonus. Žymiausi dailininkai Italijoje: Leonardo da Vinci, Rafaelis, Michelangelo, Tiziano, Tintoretto, Angelico, A. Mantegna, S. Botticelli, Giorgione, kiti; Vokietijoje – A. Düreris, H. Holbeinas jaunesnysis, L. Cranachas, Nyderlanduose – P. Bruegelis vyresnysis, H. Boschas, kiti. 15 a. H. ir J. van Eyckų ištobulinta aliejinės tapybos technika atvėrė naujas iliuzinio vaizdo perteikimo galimybes.
Michelangelo freska Nojaus auka (1509, Siksto koplyčia Vatikane)
W. Kalf. Natiurmortas su akvamanile, vaisiumi, moliusko geldele ir kitais daiktais (aliejus, apie 1660, Thysseno‑Bornemiszos muziejus Madride)
17 a. klostėsi tapybos nacionalinės mokyklos. Išryškėjo baroko bruožai – dinamiška kompozicija, turtingas, vientisas koloritas, dramatiški šviesotamsos, erdvės gylio efektai. Paveikslai dažniausiai religinio, mitologinio, alegorinio turinio, ryšku jausminės egzaltacijos, jutiminių pojūčių sintezuoto perteikimo siekis. Mažieji meistrai (mažieji olandai) pradėjo vaizduoti natūralią šviesą, išpopuliarino buitinį žanrą. Žymiausi baroko tapybos meistrai: Caravaggio, P. P. Rubensas, J. Jordaensas, broliai Agostino ir Annibale Carracci, G. Reni, B. E. Murillo, J. Vermeeris, Rembrandtas, D. Velázquezas, F. Halsas. Pompastiškas sudėtingas barokines tapybos kompozicijas pakeitė dekoratyvaus žaismo, skaidrių spalvų rokoko tapyba (A. Watteau, F. Boucher, J.‑H. Fragonard’as), paplito kameriniai motyvai, išpopuliarėjo natiurmortai (J.‑B. S. Chardinas, W. Hogarthas, M. A. A. Kauffmann, kiti).
Klasicistinėje ir neoklasicistinėje tapyboje įsivyravo tikrovės idealizacija, vaizduota reikšmingi politiniai ir istoriniai įvykiai, antikinės alegorijos. Klasikinio meno idealai atsispindėjo aiškiose, saikingose, harmoningose kompozicijose, tapybinį pradą nustelbė tikslus piešinys (N. Poussinas, J. L. Davidas, J. A. D. Ingres’as, Ch. Le Brunas, A. R. Mengsas). Romantizmo tapyboje atsisakyta tikrovės mėgdžiojimo, siekta subjektyvios, simbolinės, metaforiškos vaizduosenos (Ph. O. Runge, G. F. Kerstingas, C. D. Friedrichas, W. Blake’as). Vyravo istorinis ir herojinis žanras, bet fiksuota ir kasdienio gyvenimo įvykiai, aktualijos, vaizduota didinga, egzotiška gamta. Romantizmo tapybos kūriniai dinamiški, juose itin svarbi spalva; vieni iliustratyvūs, eklektiški, kiti remiasi plenerinės tapybos principais (T. Géricault, E. Delacroix, F. J. de Goya, J. Constable’is, J. M. W. Turneris, I. Aivazovskis, K. Briullovas, Jungtinėse Amerikos Valstijose – Hudsono upės mokykla). 19 a. pabaigoje romantizmo tradicijas tęsė simbolistai, tapyboje perteikę vizijų pasaulį (O. Redonas, G. Moreau, A. Böcklinas, E. Munchas, kiti), savitą jo atmainą išplėtojo prerafaelitai. Atsirado ir natūralizmo, akademizmo, eklektikos apraiškų. Realistinės tapybos atstovai siekė atsisakyti romantinio misticizmo, pavaizduoti jutiminę realybę (G. Courbet, J.‑F. Millet, J.‑B. C. Corot; Barbizono mokykla). Itin raiškiai realizmas atsiskleidė Rusijos dailėje, kur buvo įkurta Kilnojamųjų dailės parodų draugija (žymiausi Rusijos realistai – I. Repinas, P. Fedotovas, V. Perovas, I. Šiškinas, V. Surikovas). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje impresionistai (impresionizmas) kūrė tapybą, grįstą natūralios šviesos vaizdavimu (É. Manet, E. Degas, C. Monet, G. Seurat, P. A. Renoiras, A. Sisley, L. Corinthas, M. Liebermannas, K. Korovinas, kiti). Jie įtvirtino plenerinę tapybą (fiksavo tikrovės reginio sukeltą įspūdį, būdinga fragmentinė kompozicija), interpretavo klasikinius siužetus. Postimpresionistai tikrovės regimybių ir vizijų perteikimą siejo su formos paieškomis (P. Cézanne’as, V. van Goghas ir kiti). P. Gauguinas ir grupuotės Nabis nariai savitai atgaivino simbolizmą.
20 a. pirmos pusės tapytojai modernistai siekė suformuoti individualią plastinę raišką. Susiklostė modernizmo tapybos kryptys, kurių atstovai tyrinėjo formos deformacijos, abstrahavimo galimybes: fovizmas (H. Matisse’as), ekspresionizmas (grupuotės Tiltas ir Mėlynasis raitelis; E. Nolde, E. L. Kirchneris, O. Kokoschka, E. Schiele), kubizmas (P. Picasso, G. Braque’as, J. Grisas), futurizmas (G. Balla, G. Severini), abstrakcionizmas (P. Mondrianas, V. Kandinskis), siurrealizmas (J. Ensoras, R. Magritte’as, S. Dalí, G. de Chirico), suprematizmas (K. Malevičius) ir kitos. Modernistai sureikšmino egzistencines temas, apmąstė žmogaus, gamtos ir technizuoto pasaulio naujas sąsajas. Savitą tapybinę raišką sukūrė G. Rouault, Ch. Soutine’as, A. Giacometti, G. Morandi, F. Baconas ir kiti. Plėtotos ir realistinės tapybos kryptys (O. Dixas, G. Groszas, E. Hopperis); plito regionalizmas, socialistinis realizmas.
V. Kandinskij. Improvizacija 26 / Irklavimas (aliejus, 1912, Lenbachhaus galerija Miunchene)
20 a. viduryje gryną tapybinę plastiką, autentišką subjektyvią raišką, egzistencinių išgyvenimų refleksijas kūryboje išreiškė abstrakčiojo ekspresionizmo atstovai, spontaniškai tapę didelio formato paveikslus (Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europoje: J. Pollockas, W. De Kooningas, M. Rothko, N. de Staëlis, Ph. Gustonas, kiti). Iliuzinį vaizdavimą radikaliai pakeitė paveikslo kaip plokštumos, vėliau – objekto samprata. Veikiant Rytų filosofijai, neoavangardo idėjoms sureikšmintas pats tapymo procesas (fizinis veiksmas ir jo paliekami pėdsakai – veiksmo tapyba, spalvos lauko tapyba), vaizdinių srautas, naikinantis objektyvios ir subjektyvios tikrovės perskyrą, išankstines nuostatas, neigiantis tikrovės reprezentuojamumą (CoBra, transavangardas). Naudoti medžiagų įvairūs efektai (informel, struktūrinė tapyba; A. Martin, R. Rymano, M. Barré, 1924–93, O. Debré, 1920–99, kūryba). 20 a. 7–8 dešimtmetyje pastebimas potapybinės abstrakcijos ir minimalizmo tendencijų suartėjimas, skurdžiojo meno estetinių idėjų įtaka (M. Ramsdeno, g. 1944, A. Reinhardto tapyba; minimalistus veikė A. Rodčenko kūryba). Pagausėjo eksperimentų su tapybine medžiaga, autentiškas atlikimas dažnai buvo keičiamas mašininiu, sureikšminant atsitiktinumus, tapybą gretinant su vaizdų gamyba (vadinamõsios tapybos mirties teorijos).
Nuo 20 a. vidurio tapybą veikė postmodernioji filosofija, socialinių idėjų, naujųjų technologijų plėtra. Jai būdinga sąmoninga eklektika, ironija, dažnai remtasi ar interpretuota antrinė medžiaga (fotografija, dailės kūriniai, jų reprodukcijos, kasdieniai daiktai, kita); siekta daugiaprasmiškumo, fiktyvumo, kaitos efekto. Poparto atstovai formaliems ieškojimams priešpriešino banalių kasdienių objektų vaizdavimą, literatūriškumą, komercializmą, seriališkumą, reprodukavimą (D. Hockney, R. Rauschenbergas, J. Johnsas, R. Lichtensteinas, C. Oldenburgas, A. Warholas, S. Polke, V. Adami). Įsivyravo tapyba akriliniais, kitais sintetiniais dažais, mišri autorinė technika; tapybos raiškos priemones imta derinti su koliažu, asambliažu, instaliacija (neodadaistiniai eksperimentai, kombinuotoji tapyba). 20 a. pabaigoje figūrinį vaizdavimą išplėtojo neoekspresionistai (naujieji laukiniai, transavangardo atstovai, tapytojai A. Kieferis, G. Richteris, F. Auerbachas, L. Kossoffas, R. Diebenkornas, E. Fischlis, L. Freudas, L. Golubas, kiti). Sureikšmintas tikrovės subjektyvus vertinimas, autobiografiškumas, individuali menininko vaizdinių sistema; keltos globalizacijos ir technologijų poveikio, sekuliarizacijos, tapatybės, socialinės temos. Plito fotorealizmas, pateikiantis realybės ir fikcijos netikėtas sąveikas, vaizdų kinematografiškumą.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje pati tapybinė tikrovė, tapybos transformacijas bylojantys reiškiniai vis dažniau tampa tapytojo pagrindine tema ir analizavimo objektu (vaizdo kūrimo galimybės, vizualumo ir konceptualaus turinio ryšys, tapybos autoreferentiškumas). Tai išryškina radikalios minimalistinės ir abstrakčiosios tapybos įvairios atmainos, išprovokuoja vizualiosios kultūros plėtra. Išryškėja tapybos galia manipuliuoti erdve, judesiu, šviesa, taktiliniais potyriais bei vaizdų plastikoje sutelktu ideologiniu krūviu (M. Döbeli, g. 1958, C. Rutault, g. 1941, S. Scully, g. 1945, Chr. Woolis, g. 1955, O. Chr. Jenssenas, g. 1954, V. Parsons, g. 1957, C. Twombly, 1928–2011, Zao Wou-Ki, A. Boetti, 1940–94). Dažnai balansuojama tarp abstraktumo ir realybės formų atpažįstamumo, perinterpretuojami modernizmo principai, plėtojamos vaizdų dokumentavimo, performatyvumo, dekonstrukcijos, apropriacijos strategijos (G. Richteris, J. Toomikas, M. Dumas, M. Kippenbergeris, L. Tuymansas, E. Magill, P. Doigas, Jan Pei Mingas, E. Peyton, g. 1965, M. Borremansas, J. Currinas, abu g. 1963, G. Brownas, g. 1966, G. Rubsamenas, g. 1959, V. Dubosarskis, g. 1964, D. Attoe, g. 1975, A. Boehmas, g. 1972, K. Donachie, g. 1970, D. Thorpeʼas, g. 1972, kiti); pasitelkiamas primityvizmas, meno kūrinių citatos, priartėjama prie kičo ribos (remodernistai, tradicionalistai, autsaiderių menas). Tapybos kaip plastinių vaizdų srities apibūdinimą iš dalies keičia siauresnis – jos kaip medijos traktavimas, liudijantis apie teorines ir tarpdisciplinines tapybos suvokimo transformacijas.
Apie tapybą Lietuvoje Lietuvos tapyba.
2648
L: E. Grigoravičienė Vaizdinis posūkis Vilnius 2011; H. Read Trumpa moderniosios tapybos istorija Vilnius 1994; M. Merleau-Ponty Akis ir Dvasia Vilnius 2005; E. Gilson Painting and Reality New York 1961; R. Wollheim Painting as an Art New York 1987; K. Honnef Contemporary Art Köln 1988; La Peinture / ed. E. de Waresquiel Paris 1995; A. C. Danto After the End of Art Princeton, New Jersey 1997, 22016; Vitamin P: New Perspectives in Painting London 2002; J. Bell What is Painting? London 2017.