tapýbos tèchnikos, tapybos kūrimo būdai. Priklauso nuo naudojamų medžiagų ir tapymo pobūdžio, remiasi fizikos, chemijos, kitų mokslų dėsniais. Paveikslą sudaro pagrindas, gruntas ir dažų sluoksnis. Vienas seniausių pagrindų – medžio plokštės (al Fajumo portretai). Tekstilinis pagrindas paplito apie 1500; naudojama ir akmuo, popierius, fanera, stiklas, dramblio kaulas, linoleumas, masonitas, kitos medžiagos. Pagal dažus skiriamos tapybos technikos: akvarelė, guašas, tempera, klijų tapyba, aliejinė tapyba, enkaustika, tušo tapyba. Dažų sluoksnis būna plonas peršviečiamas arba storas – pastozinis (pastozinė tapyba), paveikslas – daugiasluoksnis (dažnai baigiamas lesiruote) arba vienasluoksnis (alla prima); baigtas dažniausiai padengiamas apsauginiu lako sluoksniu. Įvairių laikotarpių dailei būdinga savita tapybos technikų sistema. 19–20 a. paplito mišri tapybos technika; dažus imta derinti su kitomis medžiagomis (koliažas, asambliažas).
1746