Ševčenko Taras (ukr. Тарас Шевченко; Tarasas Ševčenkà) 1814 03 09Morynciai (Čerkasų sr.) 1861 03 10Sankt Peterburgas (palaidotas Kanive, netoli Kijevo), ukrainiečių rašytojas, dailininkas, visuomenės veikėjas, etnografas. Žymiausias ukrainiečių literatūros klasikas ir tautinio atgimimo veikėjas.
Taras Ševčenko
Vaikystėje tapo našlaičiu, tarnaudamas kaimo mokytojo namuose ir dirbdamas šventųjų paveikslų piešėjų pameistriu išmoko skaityti, rašyti ir piešti. 1829 atvykęs į Vilnių lankė J. Rustemo tapybos pamokas. Nuo 1831 gyveno Sankt Peterburge. 1836 susipažinęs su ukrainiečių dailininku I. Sošenko buvo pristatytas dailininkams A. Venecianovui ir K. Briullovui, poetui V. Žukovskiui. Jų pastangomis 1838 išpirktas iš baudžiavos. 1838–45 studijavo Peterburgo dailės akademijoje. 1843 įgijo laisvojo dailininko laipsnį. 1843 ir 1845 keliavo po Ukrainą, rinko tautosaką ir etnografinę medžiagą. 1846 apsigyvenęs Kyjive įstojo į slaptą politinę Kirilo ir Metodijaus broliją. 1847 suimtas, kalintas Peterburge, vėliau išsiųstas kareiviu į Orenburgo guberniją, jam uždrausta rašyti ir piešti. 1850 vėl suimtas, ištremtas į Novopetrovskojės tvirtovę (dabar Fort-Ševčenko, Kazachija). Tremtyje bendravo su Z. Sierakausku, J. Stanevičiumi, B. Zaleskiu, E. V. Żeligowskiu. 1857 išlaisvintas apsigyveno Peterburge. 1860 įgijo vario raižinių klasės akademiko vardą.
Kūryba
1840 išleido eilėraščių rinkinį Kobzarius (Kobzar, lietuvių kalba 1961), 1842 – poemą Haidamakai (Gajdamaky). T. Ševčenkos kūrybai būdinga epiškumas ir lyrizmas, protestas prieš carinę priespaudą ir baudžiavą, tautinio išsivadavimo ir panslavizmo idėjos, istoriniai ir buities, liaudies dainų ir Biblijos motyvai, alegoriškumas ir realizmas, juntama kazokų epo, ukrainiečių tautosakos, A. Mickevičiaus, A. Puškino, M. Lermontovo poezijos įtaka. Praturtino ukrainiečių poezijos raišką naujomis metaforomis ir eiliavimo formomis. Svarbiausi kūriniai: poemos Iškastas kapas (Rozryta mogyla 1842), Hamalija (Gamalija), Sapnas (Son, abi 1844), Eretikas (Jeretik), Didysis požemis (Velikyj lʼoch), Kaukazas (Kavkaz), Cholodnyj Jaras (Cholodnyj Jar, visos 1845), Kunigaikštytė (Knjažna 1847), Bėglys (Varnak), Vienuolis (Černec′, abi 1848), Neofitai (Neofity 1857), eilėraščių triptikas Dalia (Dolja), Mūza (Muza), Šlovė (Slava, visi 1858), Marija (Marija 1859). Kai kurie jo eilėraščiai tapo liaudies dainomis. Rusų kalba parašė romanų autobiografiniais motyvais: Kunigaikštienė (Knjaginja), Dailininkas (Chudožnik, abu 1855), Dvyniai (Bliznecy 1856). Lietuvių kalba išleisti T. Ševčenkos poezijos rinkiniai Taraso Ševčenkos eilių vainikėlis (1912), Poezija (1951), Eilėraščiai (1955), T. Ševčenkos kūrinių įtraukta į Pasaulinės literatūros bibliotekos rinkinį Eilėraščiai; poemos; drama (su I. Franko, L. Ukrainka, 1988). Jo kūryba paveikė čekų, bulgarų, lenkų literatūrą.
Išliko 835 jo dailės kūriniai: įvairia technika sukurti portretai, kompozicijos mitologijos, istorijos ir buities temomis, peizažai, architektūriniai peizažai, taip pat eskizų, etiudų.
L: J. Būtėnas Tarasas Ševčenka Vilnius 1954; V. Abramavičius Tarasas Ševčenka ir Vilnius Vilnius 1961; A. Adiklytė, P. Ochrimenka T. Ševčenka ir Lietuva Vilnius 1961.
1551