tarika

tarikà (arab. tarīqah – kelias), sufijų dvasinių pratybų ir metodų, kurių laikantis galima pasiekti mistinį Dievo pažinimą, visuma; sufijų brolija. Terminas minimas Korane. Kelyje į mistinį Dievo pažinimą įgyjamos ir (arba) ugdomos savybės (nusižeminimas, kantrybė, sąžiningumas, Dievo baimė, išgelbėjimo viltis, neturtas ir kita), be kurių Dievo pažinimas neįmanomas. Tarika leidžia pažinti tikrąją Dievo realybę ir suvokti savo priklausomumą jai. Buvo praktikuojama savarankiškai, nuo 11 a. pabaigos įsigalėjo mokytojo ir mokinio praktika. Mokytojas kiekvienam mokiniui sukurdavo individualią psichologinių, fizinių, dvasinių metodų praktiką (nustatydavo pasninko, atsiskyrėliško gyvenimo laikotarpio trukmę, balsųjį zikrą – nuolat tariamas tam tikras Dievo garbinimo formules ir kita). Dėl tarikos įtakos susiklostė savita kiekvienos sufijų brolijos regula, tam tikras priėmimo ir iniciacijos ritualas. Dvasinės perdavos tradicija galutinai susiklostė 12 a. pabaigoje.