tarm, dialèktas (gr. dialektos), kalbos viena teritorinių atmainų. Turi savo žodyną ir (arba) gramatiką, todėl laikoma visaverte kalbinio bendravimo sistema. Tarmes tiria dialektologija. Kiekviena tarmė apima tik dalį kalbos ploto, todėl viena tarmė visada priešinama tos pačios kalbos kitai tarmei (pvz., lietuvių kalboje – aukštaičių tarmė ir žemaičių tarmė). Didesnė tarmė skirstoma į patarmes, šnektas, pašnektes ir kitas mažesnes atmainas (dažniausiai visos atmainos t. p. vadinamos tarmėmis). Tarminiai skirtumai gali būti nedideli, nesudarantys sunkumų susikalbėti (pvz., lenkų, rusų kalbų) ir labai ryškūs, sunkinantys ir darantys neįmanomą skirtingų tarmių žmonių bendravimą (pvz., kinų kalba). Dabartinės tarmės susidarė per daugelį amžių dėl kiekvienos kalbos vidinės raidos dėsnių ir įvairių išorinių veiksnių. Kalbų skaidymasis į tarmes daugiausia vyko tais laikais, kai skirtingų vietų gyventojai mažai bendravo, todėl tarmių ribos ar tarminių reiškinių izoglosos dažnai sutampa su ilgą laiką buvusiomis politinėmis, administracinėmis, parapijų, įvairių valdų ribomis, gamtinėmis kliūtimis (upėmis, miškais, aukštumomis).
LIETUVIŲ kalbos didesnių tarmių plotai beveik sutampa su pagrindinėmis etninėmis gyvenamosios sritimis. Lietuvių kalbos tarmės vienos nuo kitų ir nuo bendrinės kalbos skiriasi fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos ypatybėmis; turi ir bendrų bruožų: laisvą kirtį, priegaidžių, ilgųjų ir trumpųjų balsių (bent kirčiuotoje galūnėje), kietųjų ir minkštųjų priebalsių prieš užpakalinius balsius opoziciją, tas pačias gramatines kategorijas, tą patį žodyno branduolį. Lietuvių kalbos skirstymo į tarmes pagrindiniais kriterijais laikoma būdingiausios fonetinės ypatybės, pvz., aukštaičių ir žemaičių tarmės skiriamos pagal dvibalsių ie ir uo skirtingą virtimą. Dauguma lietuvių kalbos tarmių turi tiek pat priebalsių, tik kai kuriose šnektose neskiriami arba maišomi s ir š, z ir ž, c ir č, dz ir dž. Labiau skiriasi priebalsių tarimas tam tikrose pozicijose, pvz., junginiai le, lė didelėje aukštaičių tarmės pietinėje ir rytinėje dalyse tariami kietai. Nuo 20 a. 3 dešimtmečio dėl suaktyvėjusio Lietuvos įvairių vietų žmonių bendravimo ir spartesnės ekonominės, kultūrinės ir socialialinės raidos padidėjo bendrinės kalbos įtaka ir daugelis tarminių reiškinių pradėjo sparčiai nykti, tarmės ėmė panašėti.
Tarmės terminą lietuvių dialektologijoje pirmasis pavartojo A. Baranauskas, paėmęs jį iš K. Sirvydo žodyno, kuriame tarmė yra laikoma žodžių kalba, kalbėjimas, žodis, žadas sinonimu.
303