tarmi klasifikãcija, tarmių skirstymas pagal fonetikos, kirčiavimo, morfologijos, sintaksės, žodyno ypatybes į teritorinius vienetus. Kaupiantis žinioms apie visas kalbos tarmes, tarmių klasifikacija tobulinama, grindžiama naujais izoglosų aiškinimais.
LIETUVIŲ kalbos susiskaidymą į tarmes, daugiausia remdamasis 16–17 a. lietuviškų raštų duomenimis, pirmasis nurodė D. Kleinas Lietuvių kalbos gramatikoje (Grammatica Litvanica 1653). A. Schleicheris išskyrė (Litauische Grammatik 1856) Lietuvoje 2 pagrindines tarmes – aukštaičių ir žemaičių, kuriose skirtingai tariami ie, uo, o ir sen. junginiai *dj, *tj. 1861 J. Juška nurodė 4 pagrindines tarmes atsižvelgdamas į e, ie, uo, ai, ei, an, en, *dj, *tj, l nevienodą tarimą: žemaičių, prūsų lietuvių, ariogališkių ir Rytų lietuvių. F. Kuršaitis lietuvių kalbos tarmes daugiausia skirstė (Grammatik der litauischen Sprache 1876) administraciniu ir geografiniu požiūriu. Moksliškai pagrįstą lietuvių tarmių klasifikaciją sudarė A. Baranauskas 1898 išskyręs 11 tarmių (daugiausia duomenų pateikė apie rytų aukštaičius). K. Jaunius Lietuvių kalbos gramatikoje (1911) pateikė aiškiomis tarmių skiriamosiomis ypatybėmis pagrįstą tarmių klasifikaciją. Pagal nevienodą *tja, *tjai, *dja, *djai ir ė, o tarimą skyrė lietuvių pagrindines 2 tarmes – aukštaičių ir žemaičių. Jas skyrė į 3 patarmes: aukštaičius skyrė į vakariečius (išlaiko dvigarsius am, an, em, en, priebalsį l prieš ė taria minkštai), viduriečius (išlaiko am, an, em, en, bet l prieš ė taria kietai) ir rytiečius (neišlaiko am, an, em, en ir l prieš ė taria kietai), žemaičius (pagal ie, uo tarimą) – į pietų vakariečius, šiaurės vakariečius ir pietų rytiečius. Vėliau J. Jablonskis, K. Būga, A. Salys K. Jauniaus tarmių klasifikaciją tikslino, didesnes tarmes (patarmes) skaidė į mažesnes, atkreipė dėmesį į tai, kad vienodą ar panašią balsių sistemą turinčios tarmės kartais atskiriamos, o skirtingas sistemas turinčios – sujungiamos, nes vienos tarmės skiriamos pagal tam tikrų balsių, dvibalsių (dvigarsių), kitos – pagal priebalsių tarimą. 1965 A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus pasiūlytas naujas A. Baranausko lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos variantas – nustatant tarmių ribas remiamasi vokalizmu ir prozodija: balsių, dvibalsių, mišriųjų dvigarsių tarimu, kirčiavimu. Šis variantas vadinamas naująja lietuvių kalbos tarmių klasifikacija (K. Jauniaus ir A. Salio – tradicine), pagal kurią aukštaičių ir žemaičių tarmių klasifikacijos svarbiausia skiriamąja ypatybe laikomas nevienodas ie, uo tarimas.
Pagal naująją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją žemaičių tarmė dalijama į vakarų (taria ė, o), pietų (taria y, ū) ir šiaurės (taria ẹi, ọu) patarmes. P. žemaičių patarmė skiriama į raseiniškių tarmę ir varniškių tarmę, š. žemaičių – į kretingiškių tarmę ir telšiškių tarmę. Aukštaičių tarmė skiriama į vakarų (kaip bendrinėje kalboje taria am, an, em, en ir ą, ę), pietų (taria am, an, em, en, bet ą, ę verčia ū, y) ir rytų (am, an, em, en ir ą, ę verčia kt. dvibalsiais ir balsiais) patarmes. Vakarų aukštaičių patarmė skiriama į kauniškių tarmę ir šiauliškių tarmę, r. aukštaičių – į panevėžiškių tarmę, širvintiškių tarmę, anykštėnų tarmę, kupiškėnų tarmę, uteniškių tarmę ir vilniškių tarmę.
303