tarmi niveliãcija, tarmes skiriančių ypatybių mažėjimas, nykimas. Tarmių susidarymui priešingas reiškinys. Abu šiuos reiškinius sukelia vidinė tarmių raida ir jai įtaką darantys išoriniai veiksniai (pvz., politiniai, administraciniai, visuomeniniai pokyčiai ir kiti išorinės aplinkybės; pvz., per II pasaulinį karą Mažojoje Lietuvoje nebelikus vietinių gyventojų išnyko dalis vakarų aukštaičių pietinių šnektų). Vidinės raidos dėsnių sukelti pokyčiai dažniausiai plėtojasi lėčiau ir nėra akivaizdūs. Dažniausiai tuos pakitimus lemia kalbos reiškinių prisitaikymas prie sistemos, todėl jie gali būti tąsa netolygiai visame kalbos plote vykusių pokyčių, kurie anksčiau sudarė prielaidas tamėms atsiskirti. Pvz., kirčiuotoje žodžio pozicijoje baltiškasis senovinis balsis ā, kurį 16 a. dar turėjo kai kurios vakarų tarmės, didžiojoje lietuvių kalbos ploto dalyje virto o (plg. žodis < žādis). Pagal šį požymį skiriamos šnektos mažėja, dažniausiai vietoj ā tariamas o atspalvį turintis balsis. Daugelyje lietuvių tarmių vyksta panašus žodžių kaitybos paprastėjimas, pvz., dviskaitos formų keitimas daugiskaitos formomis, u, i ir priebalsinių kamienų daiktavardžių perėjimas į kitus kamienus, kai kurių galūnių trumpinimas. Svarbiausi istoriniai veiksniai, skatinantys tarmių niveliaciją, yra tarmių sąveika ir bendrinės kalbos ir tarmių sąveika. Visos tarminės ypatybės ir pačios tarmės dažniausiai neišnyksta, greta (arba vietoj) senųjų ypatybių formuojasi naujos.
303