tarpgalãktinė mẽdžiaga, itin mažo tankio dujos, pasklidusios erdvėje tarp galaktikų. Jos egzistavimą pagrindžia vandenilio, helio ir kitų atomų sugerties linijos, matomos tolimų didelio šviesio objektų (kvazarų, blazarų, Seyferto galaktikų ir kitų) spektruose, kai kuriais atvejais šios medžiagos šiluminė spinduliuotė, skleidžiama radijo bangų arba rentgeno spektro ruožuose, t. p. teoriniai kosmologiniai tarpgalaktinės terpės evoliucijos modeliai. Tarpgalaktinės medžiagos fizikinės savybės priklauso nuo aplinkos, kurioje ji randama. Galaktikų vainikuose iki 106 l.y. (šviesmečių) nuo galaktikos centro matomos karštos jonizuotosios dujos (temperatūra apie 106 K, tankis apie 103 m–3). Jose išsiskiria atskiri neutralaus vandenilio debesys, kurių temperatūra apie 100 K, tankis apie 104–105 m–3. Karštos jonizuotosios dujos (temperatūra apie 107 K, tankis apie 103 m–3) atrastos galaktikų spiečiuose ir superspiečiuose. Net labai toli nuo galaktikų ir jų spiečių esanti erdvė t. p. nėra visai tuščia. Ją užpildo mažo tankio (0,01–200 m–3) šiltos ir karštos (temperatūra 104–107 K) jonizuotosios dujos. Erdvėje jos pasklidusios netolygiai, bet sudaro samplaikas, kurių būdingi matmenys 105–107 l.y. Šios samplaikos sudaro tarpusavyje susisiekiančias plonas skraistes ir gijas, kurių vaizdas panašus į įmantriai susipynusį erdvinį voratinklį (kosminis voratinklis). Be to, manoma, tarpgalaktinėje erdvėje turėtų būti ir itin karštų jonizuotųjų dujų (temperatūra aukštesnė negu 107 K, tankis 10–103 m–3). Kaip ir Saulėje tarpgalaktinių dujų pagrindinę dalį sudaro vandenilis ir helis, bet jose 10–100 kartų mažiau sunkiųjų elementų. Pagal dabartinę visatos evoliucijos teoriją įprastinė (arba barioninė) medžiaga, iš kurios sudarytas mums pažįstamas aplinkinis pasaulis, sudaro tik apie 4,5 % visos visatos materijos. Šios įprastinės medžiagos pagrindinę dalį (apie 90 %) sudaro tarpgalaktinė medžiaga, o galaktikos su jose esančiomis žvaigždėmis – tik apie 10 %.
3018